Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Galvoju, gal duoti viešą pažadą daugiau tylėti? Mat vos tik išsižioju tuojaus kas nors supyksta, susierzina arba nenori suprasti apie ką aš.
Eidama į darbą sau mąsčiau, kad ištikrųjų visur taikant du atsakymus yra daug lengviau gyventi. Na tuos du: “taip taip, tu teisus, sutinku” bei “nesutinku, bet nesiginčysiu”.
Likusią kelio dalį galvojau apie tai:
man reikia batų;
man reikia saulės akinių;
bliam ir vėl raudonas šviesoforas;
ko čia spoksai?;
man reikia dviračio;
ar tikrai reikia?;
nenoriu į darbą;
prie ko šiandien prisi*is?;
ką vakare veikt?;
gerai, kad rytais neveikia parduotuvės;
man reikia algos.

Salomėja norėtų būti katė ir miegoti sau šilčiausioje vietoje.
Katė norėtų būti žmogus. Kad bet kada galėtų atsidaryti šaldytuvą ir pasiimti dešros.
V.red. norėtų būt kiečiausias žaidime “kas čia vadas?”.
Blogeriai nori pakeisti pasaulį, tfiu, tai yra būti žurnalistais. Mat taip jei jie taip vadinsis – gerbs (šaltinis blogeriai.lt).
Pavasaris nori būti rudeniu.
Centro nuotolinio valdymo pultelis pabėgo iš namų. Matyt nori būti valkata.
Peroksidinės blondinės nori būti mulatėmis. Tačiau soliariumai ir kremai padaro jų odą šūdukų spalvos.
Žurnalai nori būti lankstinukais, todėl plonėja.
O man tai kas.

Kai vieni žmonės neklauso kas jiems sakoma, o kiti neturi jokio ūpo ir nuotaikos kartoti bei aiškinti…
Kai vieni žmonės visiškai nejaučia intonacijų, o kiti “pamiršta” pasakyti, kad čia gi nerimtai…
Arba apytikslis Amelijos iš Monmartro ir josios tėvelio dialogas:
T: tai kaip sekasi darbe?
A: gerai, bet aš jau sakiau.
T: tai sekasi gerai?
A: gerai. pasidariau abortą, nes nėščia naudojau kreką, o šiaip viskas puikiai.
T: puiku, puiku…
Arba realiame gyvenime nepastėbėtas cinizmas išsirutulioja iki to, kad:
jis išėjo iš darbo.
ji nėščia.
katė vartoja heroiną.
heroinas brangus, todėl ji per langą pardavinėja baldus.
jai padeda juodasis Hanibalas.
O bet tačiau visa tai sugrąžino juoką.

Šitas įrašas jums, jūsų draugams, o taip pat priešams. Taigi, kaip visada sau, ir vos vos tau.
Galvoju (ir galvosiu kol Tas Kuris Viską Sugalvojo nesumanys išjungti mano galvojimo galimybės), kad visi labai jau greiti patarti ar pamoralizuoti. Bet (o tas “bet” visada turi būti?) tik tada, kada tai neitin reikšminga.
Pvz., asmeninio laiško gale prierašas “P.S. daugiau nesikeik savo bloge. Negražu”.
Pasigiri kaip tau gera gyventi, o gauni patarimą nepersirūkyti.
Pasakai, kad viską mesi ir išvažiuosi į Afriką, tai penki balsai iš skirtingų pašonių pradeda zysti: “taigi pagalvok dar, nedaryk taip, kas ten gero, ko tau ten, taigi darbas…”.
Kaip nuostabu, kad visi viską žino iki jų neklausi. Bet tik užduok klausimą:
– Kodėl yra taip?
Ir išgirsi:
– Nes aš taip sugalvojau.
Tik susidurk su kokia problema, kur nori išgirsti to-konkretaus-žmogaus-tą-konkrečią-nuomonę, o jis tau pasiūlys paskaityti knygelę bendrine tema.
Kodėl man visi sako: ieškok naujo darbo. Bet nei vienas neduoda patarimų, kaip man susivokti kokiam darbui aš tinku ir kokio gi jo ieškoti? Aš jau neklausiu kur ir kaip, čia jau kaip nors pati, ačiū už rūpestį. Rizikuoti aš mėgstu. Bet gal kažko nepastebiu. Tai visažiniai šitoj vietoj galėtų ir išsižioti.
Visažiniai žino, kad mano internetas blogas. Bet tikrai nepataria iš kurgi paimti geresnį.
Nesikeik, nesijuok, nerūkyk, nesvakok, negerk, užauk, neklausinėk, nenorėk.
Man pačiai dar neteko gailėtis nei vieno savo sprendimo. Nors jie (tie sprendimai) visada nepatiko patarinėtojams, moralizuotojams ir visažiniams.

Visada svajojau, kad mano gyvenime būtų toks žmogus, kuris nė sekundę nesuabejotų išgirdęs pasiūlymą eiti į miestą parūkyti kaljano.
Šiandien sėdim prancūzparkyje. Traukiam kaljaninius dūmus. Geriu karštą vyną iš termoso. Ir galvoju: bliam, Salomėja, gerai tu gyveni. Kelios svajonės per vieną mėnesį. Keep going.
P.S. Ir ant kelių murkianti katė idilėi tikrai nekenkia.

Gerai gyventi netoliese centro.
Blogai, kai nusipėdini į Katedros aišktę parūkyti pypkių, o prie tavęs pristoja fotografuojantieji ir sako: “jūs taip gražiai rūkot pypkę, gal galėčiau jus nufotografuoti?”. Bliam.
Gerai rašyti blogą, nes taip pvz., gali susirasti antrą pusę.
Blogai, kad jeigu rašai blogą, tai nori nenori vadiniesi blogeriu ir tada gauni keistų ir nereikalingų pasiūlymų skirtų blogeriams.
Gerai turėti daug minčių.
Blogai yra tingėti jas įgyvendinti.
Gerai yra einat į darbą atrasti supynes ir susiplanuoti ten pasirūkymą.
Blogai tai, kad pakeliui į darbą aš tiek visko prisigalvoju idant kuo ilgiau eičiau. Primena mokyklos laikus, kai eini eini ir nebeprieini. Bijau, kad taip nenutiktų.
Katė yra gerai.
Blogai, kad ji trukdo miegot.
Gerai yra tai, kad sugalvojau naują paveikslą.
Blogai, kad kol aš dabar prisiruošiu…
Gerai tai, kad vis dar turiu darbą.
Blogai, kad atostogos nesišviečia. Gal iki rudens kokio? O reikia labai labai ir ne kelių dienų.
Gerai, kad tuoj tuoj savaitgalis.
Blogai, kad orai neitin geri nusimato.
O šiaip tai viskas tik gerėja ir gerėja.

Kitutė vėl su manim:

Foto sena, bet ir Kitė nenauja.
Kalbant apie fotkes, tai gal kas turi nebereikalingą senuką skaitmeninį fotiką, katras geriau fotografuoja už telefoną? Perpirkčiau gal.

Aš nuolatos kalbu apie tai, kaip mėgstu skaityti. Ir dar, kaip mėgstu knygas ir galėčiau apsikrauti jomis be saiko ir svajoti, kad iki gyvenimo galo viską perskaitysiu. Bet pastaruoju metu dėl įvairių aplinkybių skaitau gerokai mažiau. Tai kraustynės, tai menai, tai kiti užsiėmimai, tai įkurtuvės, tai laidotuvės. Atrodo vis kas nors nutinka.
Vakar su bg bandėme suskaičiuoti, kiek aš galėjau perskaityti knygų per 20 metų ir praktiškai perkopėme skaičių 1500. Kažkaip man nelabai tikisi. O visgi bedarbystės laikais perskaitydavau ir po tris normalaus storio knygas per dieną. Tiesiog nuo ryto iki vakaro su arbatos ir wc pertraukėlėmis. 1-2 kartus per savaitę pėdindavau į biblioteką, nes teduodavo max po 5 knygas vienu kartu.
Niekada iš knygos nenoriu per daug. Tiesiog, kad būtų gera skaityti. Jau greitai įveiksiu smulkiai prispausdintus 900+ psl., Kleopatros memuarus. Jau turiu eilutę, kuri seks po to.
Dar gi yra tokia rašliavų kategoriją, kurią tiesiog noriu perskaityti, bet niekaip rankos nepasiekia. Pradedu ir pagriebiu ką nors lengviau skaitomo, smagesnio, arba aktualesnio.
Viena tokių knygų yra apie garsų kareivėlį Šveiką. Jau nusprendžiau, kad šiosios taip ir neperskaitysiu, tai pabandysiu bent jau perklausyti. Šiandien telefone prasukau tiek kiek jau esu perskaičiusi popieriniame variante ir eidama į darbą klausiausi kareivio nuotykių. Tai pirmoji mano bandoma audio knyga. Skaityti maloniau, guodžiuosi, kad gi pačią popierinę knygą bent jau turiu :)).
Taigi taip savo kelionės pusvalandį išnaudosiu tikslingai. Šiandien išbandžiau trečią kelio į darbą variantą. Tą kur žemėlapis man siūlo, kaip trumpiausią. Irgi visai nieko. Deja, darbą vistiek prieinu.

Jei viskas būtų gerai, tai kai kurie žmonės mirtų. Ok ok, nu nemirtų, bet jaustųsi labai nelaimingi ir nuolatos depresuotų. Nes tikrai tikrai yra žmonių, kuriems linksma, gera, nuostabu, kai kitiems blogai. O kai kas nors išreiškia susirūpinimą, baimę – tai ją dar sustiprina.
Dabar toks metas kai visi nelaimingi. Kažkas algos negauna. Kažkas darbo neteko. Kažkas bijo netekti. Kažkas paskolų nebegali išsimokėti. Kažkam šiaip nesiseka.
Ir va tie žmonės žlugdo net paskutinius optimizmo lašelius. Jie džiūgauja, šaiposi, kaifuoja.
Šitas posunkis metas yra jų.
Ok, tegul nors kažkas būna laimingas.

Ar muziką reikia tvarkyti taip pat kaip drabužių spnintą? Du variantai. Pažiūri į rūbą, kurio jau metus nesivilkai. Tai arba išmeti, arba išveži kur nors (pvz., pas mamą) laukti geresnių laikų, mados apsisukimų, anūkėms… Dar galima panaudoti, kaip skudurus grindims…
Tai su muzika sakau gal irgi panašiai? Jei neklausiau pusmetį tai reikia trint? Ar įrašyt (neturiu nei vieno disko) ir nukišti laukti geresnių laikų. Bet gi dažniausiai muzikos įrašymas į diską reiškia, kad užsinorėjus paklausyt tos grupės aš greičiau parsisiųsiu nei rasiu reikiamą CD.
Visko kaupti irgi negaliu. Spinta neguminė. Kietasis diskas taip pat.