O juk ateina tokios dienos, kai norisi visus pasiųsti. Mhm. Ten. Būtent ten, kur jūs ir pagalvojot. Švelnybiškai tai galima pavadinti tiesiog pasiuntimu velniop. Užmaskuotai ir sutrumpintai gali pasakyti eik en iks. Kai jau labai pikta, nė to žodžio neišvengi ir rėži:
-Eik naxuj!!!
Eik eik, gali jau ir nebeskaityt. Uždaryk šitą langą. Dar netgi imk ir įsižeisk. Pasiduok pigioms provokacijoms. Kodėl gi ne? Aš net nenustebsiu.
Tik pamiršai, kad mano įrašas prasidėjo tuo, kad norisi visus pasiųsti. To dar nepadariau. Jauti skirtumą tarp noro ir jo įvykdymo?
Oi norisi:
Jam pasakyti eik nx su savo nesąmoningais klausimais, pasakymais „,man čia neaišku“ bei genialiomis idėjomis tada, kai jų įgyvendinti nebėra laiko.
Jam norisi pasakyt, kad eik nx, su savo „ką veiki, kaip gyveni?“. Ką noriu tą ir veikiu. Kaip noriu taip ir gyvenu.
Tau norisi pasakyt, kad nu nx tos tavo bereikšmės šypsenėlės. Neturi ką pasakyt tai ir nesakyk.
Ją norisi pasiųsti už tai, kad mano egzistavimą prisimena tik tada kai turi bėdų.
Jis tiesiog prašosi pasiunčiamas už tai, kad siuntinėja visokias nesąmoningas nuorodas ir dar pyksta, kai jų neatidarinėju.
Šitas drįsta rašinėti sms’us. Bereikšmius dargi. Taip ir norisi suspaudžioti raides e i k n a x u j.
O ji iš vis nejaučia laiko, kada geriau su manim nešnekėti. Nx.
Jis bando mane mokyt gyvenimo. Atsirado… matai, mokytas skaitosi. Norisi ir tau pasakyt eik nx.
O visgi… Jam norisi priminti, kad brangusis, open your mind. Kitaip neišbrisi.
Jam norisi pasakyti kad aspera nec terrent beigi priminti, kad ego tu sum, tu es ego, unius animi sumus. Ir pamenu, kad vertimo tamstai nereikia.
O tave norisi nuraminti. Man viskas gerai. Tiesiog puiku.
Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai
Kaip kyla vaizdai…
Vieno pokalbio metu pasakiau, kad baisi vieta (apie kurią kalbėjome) man kelia asociacijas su stulpu. Mediniu ir purvinu.
Va praėjo diena ir šiandien ryte suvokiau kodėl man kilo tos asociacijos.
Tiesiog atsiminimas. O istorija tokia, kad 6-9 klasėje lankiau Dailės mokyklą. Ir ji gana toli nuo mano namų. Gimtame mieste autobusai važinėja specifiniu maršrutu. Tikrai ne mano gatvėje. Todėl pėdindavau namo iš centro viena. Žiemą, 19 val. jau tamsu. Ir pasukus iš Vilniaus į Bugenių gatvę žmonių skaičius sumažėja iki minimumo. O gatvė tikrai netrumpa. Minimum 3 stotelės būtų. Nežinau iš kur man tokia fobija buvo, bet visada atrodė, kad kas nors pačiups vargšę Salomėją. Būtent, kad pagaus ir temps. Ir mano vaikiškas protas sumąstė, kad būsiu saugi šalia stulpo. Na ta prasme, įsikibsiu į stulpą ir manęs niekur nenutemps. Genialu, ar ne? Dabar tai juokingai atrodo. Bet tada… Nuo vieno stulpo, prie kito. Greitu žingsniu. Stulpas – dalelė saugumo. Kitas stulpas – dar šiek tiek saugumo. Ir… Vieta, kurioje stovi nenaudingas, juodas, senas, medinis stulpas. Purvinas toks (tepaluotas, smaluotas?). Va šitas tai manęs nesaugos. Va jo tai bijau dar labiau nei tų, kurie mane temps. Labai bijodavau tos kelio atkarpos, ji keldavo siaubą, žingsnis paspartėdavo. Keista, bet apšvietimas ten buvo itin geras. Dar keisčiau, kad gerai apšviestos vietos man kėlė didesnį siaubą nei patamsiai. Va toks vaizdinys.
O šiaip asociacijos keistas dalykas. Pamatai daiktą – prisimeni žmogų ar įvykį. Spraginti kukurūzai man primena šefą. Žodis „ekologija“ taip pat.
Žuvys tik su jaunuoju kolega.
Naujausias Civikas – su kompiuterine pele.
Medus su kambarioke.
Net kompiuterinės programos. Pvz., populiariausia ir visų mylimiausia naršyklė kelia mintis apie kolegą, kuris pasirašinėja čia kaip „ ,) “.
Voverės man dabar Aistės pavidalu strikinėja.
Jūtūbiniai filmukai irgi su blogeriu asocijuojasi.
Troliai Mumiai su Neringa.
Ir taip galima tęsti, tęsti….
Pranašystės laboratoriniuose darbuose
Esu ta, kuri tiki mistiškais dalykais. Negaliu netikėti kai mama išburia kortomis. Priešinausi, juokiausi, šaipiausi. Na bet kai viskas pildosi, kad ir kaip savaip pabandytum interpretuoti.
Nesidomiu mistika visiškai. Nelavinu ten kažkelinto jausmo. Tačiau taip jau yra. Taip jau nutinka.
Kad ir sapnai, prieš kai kurių žmonių mirtis. Ne… …jie būdavo ne apie mirtį. Bet tarkim apie tą vietą, kur nutiko nelaimė. Dargi keisčiau, tai kad aš papasakoju dar prieš įvykį, kad va sapnavau keistą sapną, keistus pokalbius… Juk bepigu būtų sakyt „va va va, sapnavau gi“ jau po to.
Visai nepamąsčiusi mokykloje leptelėjau „taigi vistiek dar žiemos atostogos savaitę prasitęs“. Mhm, prasitęsė, nes teko laidotuvėse dalyvauti. Po to dar vienas leptelėjimas netikėtai išsipildė. Mama liepė gal mažumėlę atsargiau. Bet aš gi netyčia. Juk jei pasakau, kad ryt bus geras oras, tai nereiškia, kad ir bus.
Kai ieškojau pirmo darbo – labai pergyvenau. Buvau jau visai save nurašius. Todėl, kai mečiau tą savo pirmą darbą lyg ir turėjo būti taip pat. Bet ne… Pasakiusi visiems susirūpinusiems giminaičiams:
-Atsipalaiduokit, neieškosiu darbo. Trečią sausio savaitę jau dirbsiu, o dabar einu miegot.
Taip ir buvo. Nors pasakiau tai tiesiog šiaip. Kad atstotų klausinėtojai su savo „kaip sekasi darbo paieškos“.
O dabar apie Vilnių. Neplanavau aš jame atsirasti. Tai yra mokykloje visad tik Vilniaus norėjau. Bet po to meilės vedina pasukau Kauno keliu.
Ir visai neseniai kalbėjausi, apie tai, kad rašyt nemoku. Kad gramatiką pamiršusi, nes 5 metus rašiau tik skaičius ir formules. Triaukštės formulės. Ne iki rašymų man buvo. Na tik išvadas rašydavau laboratoriniuose darbuose.
Sumaniau pasižiūrėti pirmo kurso laborus, kur dar stengiausi. Ir štai nukopinu vieno mokomosios praktikos laboro išvadą. Jos niekas viešai nematė, nes mėgėja aš būdavau juodraščiuose prirašyt pievų. Arba per kolius nemokėdama rašydavau bele ką, kad tik rašyt… Po to lapelio neduodavau. Tai va tos išvados:
„turiu daryti išvadas. Ir mano išvados sujungus teorinę grandinę tokios, kas nieko nesuprantu. Ką čia suprasti jei viskas copy paste? Kodėl negaliu parašyt ko nors apie gyvenimo grandinę? Va dabar pirmas kursas. Antram kurse pergyvensiu dėl fizikos ir matematikos. Trečiame panikuosiu dėl to, kad Svilainis dėstys signalus ir sistemas, po to pasirinksiu elektronikos inžinerijos su vadyba specialybę ir ketvirtais metais parinsiuosi kam tai padariau. Nes jau galėčiau baigti, kaip daugelis, bet dar vieni metai. Penktame kurse visą laiką prapanikuosiu dėl bakalaurinio darbo. Šeštame kurse… Oi taigi nebus šešto kurso. Bet kai baigsiu šeštą kursą, važiuosiu Vilniuje (kodėl Vilniuje? Ko aš ten nemačiusi?) troleibusu į darbą ir galvosiu, kad niekaip nesuprantu, kaip šią grandinę uždaryti. Baigiau apsimetinėt, kad mokausi ir einu paskaičiuot.“
Jus stebina tokios išvados? Manęs ne. Nes aš ne vienam savo kursiniame ar referate esu radusi lyrinių nukrypimų. Jie niekada nepakliūdavo dėstytojams.
Mane labiau stebina tai, kad būtent tada, kai teoriškai turėčiau būti baigusi 6 kursą, aš persikrausčiau į Vilnių. Netikėtai. Nes net pusę metų kas dieną važinėdama iš Kauno į Vilnių dirbti, negalvojau apie persikraustymą. Bet vieną dieną, be jokių ten pagalvojimų… iš pirmo paskambinimo dėl buto nuomos…
Stebėjimasis
Lyg ir turėtų būti keista, kai ateina šefas ir visų prašo būtent 10 centų monetų. Turėtų. Lyg ir reikėtų paklausti, kodėl būtent dešimties? Bet kažkodėl visai nėra keista.
Lyg ir turėtų nustebinti mergina troleibuse apsirėdžiusi tik maudymosi kostiumėliu. Visai nesistebiu. Pirma ir vienintelė mintis – pralošė lažybas. Arba koks nors durnas mergvakaris.
Lyg ir turėčiau nustebti, kai į mano Gtalką pasibeldžia tas, ko tikrai nelaukiau. Bet nenustembu. Atsakau labas ir t.t.
Turėčiau nustebti dėl savo jokios reakcijos nebuvimo, tada kai sužinojau, kad esu black liste už tai, kad piktybiškai nesižymėjau ateidama ir išeidama iš darbo. Bet nėra jokios reakcijos. Net nustebimo.
Mane vis dar turėtų stebinti utopinės idėjos bei mintys kylančios vidury nakties. Turėčiau pagalvot iš kur jos kyla? Bet nu nesistebiu nors tu ką.
Turėčiau stebėtis, o kodėl aš nesiparinu, kad vasara ne karšta? Juk mėgstu. O gal jau nebe? Bet man vienodai.
Bandau sugalvot kas gi mane stebina?
Pirmas į galvą šovęs dalykas, tai žadintuvas. Kiekvieną naują dieną nustembu. Jau rytas?
Mane vis dar stebina, kad šitą blogą skaito.
Mane vis dar stebina, kad laukiu vieno popierinio laiško. Iš blogerio. Kas irgi stebina.
Jei įsijungiu televizorių, vėl gi negaliu atsistebėti.
Vadinasi turiu tą sugebėjimą stebėtis. Keista.
Tobulybės galvoje, nenupiešti paveikslai, sapnų pokalbiai
Manijos ir beprotybės. Mano visi įrašai kažkotais pastaruoju metu tokie. Teko net skiltį “kas aš?” atnaujinti. Juk aš šiandien kitokia nei prieš mėnesį. Nors kai pagalvoji – paradedu jausti skonį. Minčių ir gyvenimo.
Vis galvoju (čia bjauriausia žmogaus savybė, ar ne? Man net liepė mažiau galvot.). Kur gi aš buvau prieš tai?
Minčių labai daug. Visos kūrybinės tokios.
Jau net žinau kur panaudosiu spalvotus pieštukus ir akvarelę. Tai nėra mylimiausios piešimo priemonės. Piešti man patinka storu teptuku, ryškiom akrilo spalvom, dideliuose plotuose.
Bet tai kas gyvena mano mintyse… …niekaip nesiderina su ryškiom spalvom. Kaip rūkas. Kaip piktas lietus. Net akys. Ir tos pilkos. Tiesiog. Va čia man pravers akvarelė. Bet yra nepapasakotos ir neparašytos istorijos. Tobulos istorijos galvoje. Ir yra nenupiešti bei neparodyti paveikslai. Tobuli paveikslai galvoje. Galvoje galiu piešti net neegzistuojančiomis priemonėmis. Ir piešiu. Bet norint pamiršti tuos paveikslus, reikia nupiešti juos iki galo. Žinai apie ką aš ;).
Beprotybė pusę nakties skaityti knygą, kurią skaičau jau 3 kartus. Konkrečiai tai Murakamio “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas”. Pirmus 3k. skaičiau nes mane vežė. Dabar su visai kitokiu tikslu. Jau ne pirmą kartą pastarosiomis dienomis ją atsiverčiu. Tai man padeda susitaikyti su tuo, kad istorijos galvoje apgaulingos. Užsikabinusi skaitau garsiai. Klausyk! Bet nesupranta. Na ir ką? Ai nieko… Tegu tai lieka man. Kaip ir paveikslai, ar ne? Jeigu būtų sukurtas filmas – nežiūrėčiau. Negalėčiau pakęsti, kad kažkas perkėlė tai savaip. Beprotiškas savininkiškumo jausmas.
Nors šis įrašas dvelkia melancholija – tai netiesa. Čia nėra nieko emo. Šių dienų niekiviskmėjinėjimas. Juk ne veltui tas pavadinimas. Kaip ir pokalbiai sapnuojant. Keista ryte sulaukt skambučio ir klausimo:
– Tai apie kokius ten bepročius ….(čia nutylėsiu ką) naktį pasakojai?
Aš žinau apie ką. Bet atsakau:
– Išsigalvoji. Miegojau aš naktį.
Gi niekas nežino, kad aš turiu sapnų nykštuką. Jis užrašo mano sapnus ir paslepia. Niekada man neberodo. Tačiau faktas, kad juos turiu labai ramina. Galbūt, kada nukreipsiu nykštuko dėmesį ir pasivogsiu savo sapnus.
Vienos dienos trupinėliai
Mano santykiai su jūra yra keisti.
Visas vasaras leidau prie ežerų. Mažesnio, didesnio, šiltesnio, gilesnio. Ukmergės rajone, kiekvienas kaimas turi po ežerą. O šalia namų teka Šventoji. Tereikia tris šimtus metrų paeiti miško takeliu. Ir bėgdavom vaikai į upę. Tiesiai iš namų ir atgal. Po penkis kartus per dieną. Kartais ir po daugiau.
O jūra jūra. Ji tokia egzotinė. Todėl, kai nusprendžiam prie jos nuvažiuoti mane krečia šiurpuliukai. Taigi jūūūūūra. Tikslas. O tikslas ne pasipležinti tris dienas… Tiesiog. Jūra.
Ir kai naktį nusprendžiam, kad ryte važiuosim – džiūgauju. Reiktų eit miegot, bet pokalbiai įdomūs… Nesinori. Pasirodo ne mane vieną tas vandens telkinys taip veikia.
Šešradienio rytas. Kur skubėti? Oras apniukęs. Vėlyvi pusryčiai. Ir prieš 12 val pajudam. Jūra jūra… Mes atvažiuojam.
Tik gavau per nagus už tai, kad nesidomiu tuo kas vyksta Lietuvoj. Kokios tai 1000km lenktynės, kas reiškia 5k daugiau žmonių. Bet tikslas kitas. Jūra jūra…
O vanduo šiltas. Ne toks kaip pavasarį, kai kojas gėlė. Dabar net galima mėgautis. O dar bangos. Dar niekada nebuvau prie banguojančios jūros.
O po to guli ir klausaisi ošimo. Ošimo ir viso kito.
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Norute, kokią pilį pastatei…
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
-Kur dėt švarų vaiką?
-Va čia, patiesiau rankšluostį.
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Paduok atsigert…
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Alio, labas, mes čia kairėj. Matai mus? Mojuoju….
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Mieli poilsiautojai, gelbėtojų stoties telefonas….
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
Nerūpi man kiti pokalbiai. Aš klausau ką man jūra pasakoja. O turi ji ką pasakyti. Guodžiasi, skundžasi, beigi linksmus atsitikimus porina.
Tikslas pasiektas. 12 val nakties pajudam atgal. 4 val jau miegu savo lovoj. Šiandien sunku patikėt, kad buvau pasimatyme su jūra. Bet žinau, dar tebėra galvoje jos papasakotos istorijos.
Manijakai
Šiandien pagalvojau apie manijas. Ne šokoladukus tuos. Ir net ne apie ligas, nes Vikipedijoj manija yra labai linksmai aprašyta. Ypač ten, kur manija be psichozės simptomų.
Aš čia apie dalykus, kurie kartais užvaldo mintis. Pavyzdžiui, grybukus.
Mūsų vieną katę apsėdusi mintis apie riešutus. Lazdyno. Negliaudytus. Pusę metų jie sau stovi vazoje. Nei kliuvo jai, nei ką. Bet dabar regis apsėdo.
Mano kolega turi maniją nardymui ir povandeninei medžioklei. Gerai. Gal tai tiesiog pomėgis. Tačiau, net sutarus ką nors veikti, jis pamiršta, jei tik kas nors užsimena/pasiūlo panardyt. Nuoširdžiai pamiršta. Ir 70 procentų jo kalbų, apie nardymus bei medžiokles.
Aš turiu skaitymo maniją. Negaliu neskaityt. Tiesa, vienu metu tada galiu čiatint, žiūrėt filmą, bet nuo knygos neatsitraukti. Su šia manija kovoju neturėdama ką skaityt.
Vyras sakė, kad man manija batams. Oi oi… Anokia čia manija. Ne sovietiniai laikai, kad tuos pačius kaliošus visus metus tampyt.
Dar man buvo užėjus manija pirkti visokias priemones garbanotiems plaukams. Pamatau, ir išleidžiu krūvą pinigų. Net jei tai paskutinė penkiasdešimtinė. Bet praėjo ta manija. Nes tokių priemonių ne daug. Ir nieko iš to gero.
O va šitą pastraipą supras tik vienas žmogus. Turiu naują maniją vienam Miestui. Net ne naują. Mano nuojauta sako, kad taip buvo visada. Kvepia mistika. Tas Miestas nesvetingas. Ir ne mano. Bet kaip vagis vis lendu lendu lendu. Stebiu gyventojus, būtybes. Sapnuoju ir nuolat galvoju. Spąstai. Įkliuvau. Gal dar pavyks pabėgt.
Dargi man raudonos spalvos manija. Juk yra raudona ir tos visos kitos spalvos. Aš ir dabar raudona. Ir karoliai mano raudoni. Ir rankinukas. Ir Donatą įkalbėjau pasidaryt raudoną darbalaukį, nes jo kompiuterį matau pasukus galvą 45 laipsnių kampu. Ir batai mano raudoni.
Bloginimo manijos neturiu jei ką…
Naktimėjinėjimas. Spalvos
Kad vakar Salomėjai važiavo stogas, pastebėjo ir tie kam reikėjo, ir tie kam visai ne.
Nieko neprimušiau, nors prašėsi mažų mažiausiai keturi.
Nieko ir doro nenuveikiau.
Pasiblaškiau.
Paurzgiau.
O kai vakarykštė diena praėjo viskas baigėsi. Kaip pelenės istorijoje. Vidurnaktis.
Bet Salomėja vistiek negali nurimti. Keliasi iš lovos. Užsidega šviesas, atsitempia gabalą to ant ko pieš, akrilą, vandens. Alaus bokale:) (naktį nesugalvojau, kur geriau prisipilti) . Trečią valandą nakties užgimė augalas. Taip taip. Paveiksle vaizduojamas augalas. Apie jį net galėtų būti įrašas kategorijije “tai ko nėra”. Vidaus augalas. Taip pavadinčiau tą įrašą. Jei kam įdomu paveikslas nemažas. Apie 60 cm *85 cm. Todėl vietos augalui plėtotis buvo. Šiame meno šedevre trylika kartų užšifruostas skaičius trylika ir keturis kartus galima rasti užrašą “mėja”. Tiesa ieškoti jų nereikia. Tai ne galvosūkis. Nes kai kurie matosi, kai kurie paslėpti po sluoksniu dažų. Paveikslą noriu parodyti 4 žmonėms, todėl įdedu jo fotkę čia. Kokybė baisi, nes muilinė ir rytinis apšvietimas, ir neišsimiegojimas, ne mano jėgoms. Turim ką turim. Įsivaizduot padės. Čia dar galėčiau pridurti, kad tie kas mane pažįsta, žino, kad Salomėja piešia tik kraštutiniais vidinių dramų atvejais. Naktį dar nesu piešus, todėl man tai visai svarbu.
Koks nors skambus pavadinimas
Norit Salomėjai išmušti norą ką nors daryti? Pasakykit, kad visi taip daro.
Vat šiame tinklaraštyje aiškiai išreikštos mano mintys.
Pavyzdžiui, kad ir tos blogoramos. Rašiau, aš ką įdomaus perskaičiau per savaitę. Bet kam tai daryt, jei žinai, kad Onutė ir Petriukas, ir Kaziukas parašys. Nebenoriu.
Aš nesiekiu tapti išskirtine. Bent jau ne labiau negu, bet kuris kitas. Galiu turėt sijoną, kaip kolegės. Telefoną, kaip kaimyno. Man tiesiog nepatinka manijos.
“Nes visi to nori”, “nes dabar taip visas miestas rengiasi”, “nes visi taip daro”, “juk visi geria”, “visi mokosi”.
Ir jei nedarai, kaip visi tai turi aiškintis aiškintis aiškintis…
Kodėl tu negeri?
Kodėl tu negimdai vaikų?
Kodėl nemėgsti šnekėti telefonu?
Kodėl nesimokai magistrantūroje?
Kodėl tau pompastiškos vestuvės sukelia juoką?
Kodėl nešneki per “Skype” balsu? Juk taip patogiau.
Kodėl tu nevairuoji?
Kodėl tu tyli, kai visi burba kaip blogai?
Teisinkis teisinkis teisinkis. Norėk to ko nori kiti. Mylėk, tai ką myli kiti. Klausyk tik tos muzikos, kuri prasminga. Skaityk tik peno smegenims duodančias knygas. Kalbėk, tik tai kas kitiem įdomu. Nerašyk tokių įrašų.
Visi. Kiti. Jie. Jos. Minios. Žmonės.
O čia esu Aš.
Epizodai
Epizodas Nr.1
Važiuoju troleibusu. Šneka du dėdės 40+ 🙂 Kaip suprantu vieno jų dukra įstojo mokytis kažkur. Kažkur, kur nelabai gal norėjo… Todėl pokalbis toks:
– Nu tai nieko, gi mūsų šalyje universitetai geri, koks skirtumas, koks tas diplomas.
– Tai jo, svarbu įstojo.
– Ir ruošia plačias specialybes. Pasimokys 6 metus ir galės veikt ką nori.
– Kodėl 6?
– Taigi magistras dar…
– A… Nu taip, mėgsta ji pavadovaut.
– Aš ir sakau, gaus diplomą ir lai eina…
Ir taip toliau… Nuobodžiai, apie tai kaip svarbu gaut tą diplomą, bet visai nesvarbu po to dirbt pagal jį. Aš esu tas atvejis, kuris nežino kur dėt diplomą. Todėl man norisi papurtyt žmones, žadint ir sakyt:
– chebryte, dabar mąstykit. Po tų 6 metų jau būsit nusivylę….
Epizodas Nr. 2
Problemos, kad nėra ką apsirengti yra senos, kaip pirmieji drabužiai. Todėl visai ne jos mane kankina.
Yra kita bėda. Kai žmogus negali dvi dienas iš eilės rengtis tais pačiais drabužiais. Aš tokia. Žinau, kad ir Jovita tokia. Todėl atitinkamas yra ir aprėdų kiekis.
O spintos tai nėra. Nu rimtai. Nuomojamas butas, išklerę baldai, kurie gyventojams giliai dzin… Garbės žodis. Tik man pastaruoju metu atrodo, kad išmėtyti darbužius visur, prikabinti jų visur, kur galima kabinti, irgi ne išeitis…
Epizodas Nr.3
Vakar turėjau vėlai namo grįžt. Na pauliavot planavau. Bet planai pasikeitė. Grįžau laiku. Žiūrau vyras kiaušinienę kepa. Sakau, o tai kur mergos visokios? Sako:
-Ai, šiandien visos planų turėjo. Tai neatėjo…
Nepasisekė. Tik nežinau man ar jam :)))
Epizodas Nr.4
“Riteriai” jau nuo penktadienio neveikia. Tai ką žaist darbe? Įdomu, resursai auga?
Epizodas Nr.5
Kai sakiau, kad mano darbai patys pasidaro, nes yra išdresiruoti, tai nė kiek neperdėjau. Vakar, rašau rašau… Kažką užsigalvojau. Žiūriu kolega man mojuoja. Grįžk į Žemę, neaišku kur esi. Pažiūriu į tekstą. Nu normaliai. Visas blokelis parašytas. Ir visiškai teisingai. Ir net kableliai vietoje. Bet nepamenu, kaip rašiau.