Niekiviskmėjinėjimai

tokios tos Velykos.

Daug daug važinėjomės.

Dabar mano veidas, kai padailintas skaistalais – nuo šalmo. Aš gi vis užsimauk, nusimauk, nes rinkom lobius kas 100 metrų, tai nutrynė. Ir dar šalmas yra pats geriausias plaukų tiesintuvas, deja, kažkaip ne taip kaip iš grožio salono viskas atrodo :). O bet nuotaika gera gera.

Tai čia veidrodėlyje mano galva, ir tvirtas vyro petys dar nuotraukoje 🙂

Aš tai jau labai labai laukiu šilumos. Šiuo pavasariu džiaugiuosi ir tokiu, koks yra – saulėtu. Vis sau paniūniuoju: saulė saulė lia lia lia… Ir katės laimingesnės visuomet.

Bet tikroji šiluma, tikrasis pavasaris bei vasara man asocijuojasi su… basomis kojomis. Šiandien jau taip norėjau norėjau, kad po rytinio sporto ir dušo – nebesimoviau kojinių (su kojinėmis aš net miegu). Bus pavasaris! Aišku po poros valandų, kai saulė iš mano rytinio kampo iškeliavo, nuspūdinau susirasti naujų vilnonių kojinių. Senas, kurios man ir šlepetes atstoja, vakar išmečiau. Nunešiojau, kaip Eglė Žalčių karalienė klumpes. Ir dar Kira padėjo truputį, nes po kojinėms gi krutantys pirštai.

Galvoju, jei turėtume šildomas grindis, tai pavasaris man būtų nuolatos. Cha! Tik neišsimokėtume, nes aš turbūt šildyčiau 10-11 mėnesių per metus.

Saulė saulė lia lia lia.

Šiandien visi keturi kiurksome lovoje. Tingus sekmadienis, su sluoksniuotos tešlos pyragėliais suburtas iš šaldytuvo turinio. O taip kažkaip gavosi, kad labai jau norėjosi pailsėti. Dvi dienas siaubingai sušalom. Penktadienį lipom į Gedo kalną, gaudyti auksinės fotografų valandos. Tai vėjai sukošė kiaurai kiaurai :). Šeštadienį važiavom kepti šašlo ir vėl gi pasirodė vėjuočiau nei norėjosi. O sušalus gamtoje, dar reikėjo grįžti su vėjeliu ant mūsų Trisdešimtpirmojo :). Utatata… Tad šiandien ir reabilituojamės.

O mano trumpoji treniruoklio ataskaita – jau pasiekiau 29 min. Sportuota 5 kartus. Svorio pokyčių nėra. Sveikatos pokyčiai, tai yra ištvermė – jaučiasi, net lipant į kalną. Vis dar po truputį keičiam mitybą.

Šiandien apsižiūrėjau, kad šiuo metu esu perskaičiusi dvigubai mažiau knygų nei pernai tokiu metu. O bet kai pagalvoji, tos visos mano knygos labai jau storos, o aš skaitau tik prieš miegelį…

Praėjo savaitė.

Vis dar bandau sveikai maitintis, vis dar dieną pradedu ant treniruoklio. Laukiu kol ateis priklausomybė ir rezultatai.

Lankėmės gimtinėje, ėjome miškais, kepėm mėsas 🙂

Savo brangiausiajam radau 900Lt vertės batus už daugiau nei 10 kartų mažiau. Tikiuosi jis ras man :).

Pasivažinėjom linksmai savo Trisdešimtpirmuoju, man jau truputį drąsiau. Čia gal dėl to, kad visgi įlindau į vienas Jo odines kelnes :). Cha.

Na ir visą savaitę dar maždaug taip:

Taigi štai ir praėjo savaitė.

Pirmiausiai apie treniruoklį. Hurray hurray, bet pėdinau juo 6 dienas, šiandien (sekmadienį) pasidariau laisvadienį. Kol kas ištempiu tik 20min, bet kas dieną po truputį ilgiau minu sunkesnėmis apkrovomis. Norėčiau pasiekti kokias 35 minutes. Priedo paankstinau paskutinį valgymą. Anksčiau kartu su brangiausiuoju gyvenimo draugu valgydavom kai jis grįždavo iš savo taekwondo, tai yra apie 21 val ir vėliau. Dabar stengiuosi vakarieniauti 19 val, ar bent jau iki 20, jei jau ką. Nelinksma taip, bet o ką darysi.

Taip pat visą savaitę labai mažai saldėsių valgiau. Tik kas dieną po sūrelį. Juos renkuosi mažiausius ir turinčius daugiausiai baltymų. Na sunku visai man skanėstų atsisakyti.

Ši savaitė svoriui jokios įtakos neturėjo, o pradinių apimčių nežinau. Tik vakar jas išsimatavau, nes reikia nusipirkti odines kelnes. Žinokit pasivažinėjus ant dviratės motorizuotos transporto priemonės, paaiškėjo, kad termokelnių ir džinsų neužtenka. Šąla strateginės vietos :). Bet užtai kokį gražų šalmą gavau :).

 

Ir dar. Yra tokia svetainė 100happydays.com. Prisijungiau. Esmė tame, kad kas dieną turi nufotkinti ir publikuoti ką nors kas daro tave laimingu. Pažymėti tagu #100happydays. Smaguma tame, kad pradedi matyti daug laimės teikiančių smulkmenų :). Nežinau ar visas 100 dienų pavyks (o kas jei nebus telefono ar interneto?), bet kaip rašo idėjos sumanytojai “71% of people tried to complete this challenge, but failed quoting lack of time as the main reason. These people simply did not have time to be happy. Do you? “. Vat ir pasitikrinsim ar turiu laiko būti laiminga 🙂

o rašyti blogą tingisi.

Ir visgi. Istorijai. Transliacijos iš dienų. Šeštadienį ir vėl aplankėme Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios liekanas. Pasirodo gal gi dar ji būtų stovėjus, jei ne vokiečių kareiviai, kurie po II pasaulinio, pagyvenę bažnyčioje, traukėsi ir susprogdino bokštą. Kaži ar yra išlikę įvairiuose šaltiniuose minimi rūsiai? Na nesvarbu, mes prie bažnyčios buvome, nes ieškojom geolobio.

 

Ta pačia proga ir tuo pačiu tikslu nuvažiavome ir iki Veprių ir ten paspoksojom į Veprių dvarą. “Nuostabi” sovietinė mada – dvaro kieme drėbtelėti daugiabutį, ir ne šiaip daugiabutį, o žemiausios kartelės bendrabut. Tokie tad buvo laikai. Pasirodo, kad net iki 2007 metų ten veikė profkė. Stovi ir dvaras, ir daugiabutis. Vos vos.

 

Taigi. O sekmadienį nusipirkome elipsinį treniruoklį. Planuotas, bet spontaniškas pirkinys. Planuotas nes planuotas, o spontaniškas, nes staigiai radau skelbimą ir nuo jo perskaitymo iki treniruoklio parsivežimo iš kažkur ten, kur niekada nebuvau, tesusidarė gal valanda. Dabar turbūt reikės jums pasakoti, kaip man sekasi su juo netingėti. Šiandien 10 min lengviausiu režimu mane iškirto visiškai :). Bet aš gi slabakė storulė.

Dar galvoju, kad mane užknisa žodžiai “mums reiktų”. Nesvarbu kokiame kontekste. Reikia arba nereikia. O jei reikia tai go go go, kaip sakė mano brolienė savo vestuvių dieną vaikydama svečius 🙂

Jau dvi savaitės! Tiek laiko pas mus gyvena Kira. Paukštiškas vardas, bet išgirstumėte ją prieš maitinimą – suprastumėte.

Šiandien jai 2.5 mėnesio. Kūdikis, kuriam įsijungęs beždžionėlės režimas. Ji viską nori daryti kaip didelė katė. Gerti tuo pačiu metu, miegoti ten pat. Šiandien net susirūpino, kad jos uodega taip nemosuoja, kaip Etos, kuri buvo medžioklės režime.

Turėjom ir nuotykių, kai trečią dieną Kira sukišo galvą į kačių stalo futbolo žaidimą ir negalėjo ištraukt. Oho kaip supanikavo ir rėkė, visi trys išsigandę bėgom gelbėti.

Laukia daug smagumo.

 

 

Senų pušų spyglių kilimu nuklotas takelis atveda į keistą vietą. Gal tai buvusi renginių estrada? Asfaltuota aikštelė, o jai iš šonų į kalveles kylantys suolai. Sulūžę, apleisti. Dešinėje gamta labiau atsikovojo savo: suoliukai samanoti, tarpuose jau auga medeliai.

Kairėje keista kompanija kūrena laužą – tiesiai ant asfalto. Mėtosi triratukai, mezgasi kalbos, mama klausia vaiko ar valgysi dar vieną dešrelę. O priešais juos, už 20 metrų, šalia labiau apleistų suolelių – avis. Mirusi. Kirbteli mintis, kaip taip gali būti? Ir kodėl ji vis dar čia? Juk jei ne miško gyvūnai, tai bent šunys, paukščiai, jau turėtų būti gerokai pasidarbavę. Kirbteli kita mintis, kad kaži ar aš pati kurčiau pikniką šalia lavonėlio.

Palikę keistą kompaniją ir “jų” avį, lendame į mišką. Ten jau žydi pirmos žibutės.

Nežinau kaip čia taip nutinka, bet vos tik pradedu skaityti Murakamį, pasaulis pasipildo tokiais siurrealistiniais vaizdeliais. Ir šis paveikslas ne iš mano galvos, tai realus nutikimas, kovo 11-tosios pasivaikščiojimas.

Štai taip man sakė paštininkė, kai turėjo antrą kartą ateiti, nes su atvirukais pamiršo įmesti žurnalą.

Praėjo savaitė nuo tada, kai praradom Kitutę, pagaliau jau galiu vėl kažką rašyti ar daryti. Paskutinį kartą ją prisiminusi apsižliumbiau kepyklėlėke valgydama grybuką ir gerdama kakavą. Nes pieniški gėrimai ir daug maisto man visada ją primins.

Gyvenimas nestovi, mano šeimoje naujas draugas vardu Kira. Dviejų mėnesiu kleckas, kuris įnešė judesio. Gi nežino pupa, kad negalima kompiuterio laidais žaisti ar per virtuvės stalą bėgioti. Neramūs ir santykiai su Eta. Eta juk praėjusi Kitės mokymus, kad žaidimai švelnūs nebūna, bet gal viskas bus gerai?

Štai nuotraukoje Eta ir tas kitas :). Kažkaip kraupiai atrodo, kai didelė katė užsiverčia 5 kartus lengvesnį kacioką ir spardo į galvą, bet sako taip turi būt. Po to apžiūrėjau mažių – nesugadintas atrodo.

Kas čia dar įdomaus? Daug visokių smulkmenų, bet jos aktualios tik man 🙂

 

Vakar netekom draugės, kuri jau beveik 12 metų lydėjo mane per gyvenimą. Kitė buvo mūsų katė. Ir šiandien labai liūdna, kad niekas nebeateis kaulyti latte pieno putos, nebeįmušinės įvarčių iš mažiuko į vonią, nebežais Totoro katobuso, nemekens užklupta darant neleistinus dalykus.

Daug atsiminimų, apie tai kaip Kitė laižo man žliumbiančiai akis, ar nuolatos pavagia vilnones kojines. Liūdesys, kuris nebus toks stiprus visada, bet Kitės trūks visą laiką.