Štai taip man sakė paštininkė, kai turėjo antrą kartą ateiti, nes su atvirukais pamiršo įmesti žurnalą.
Praėjo savaitė nuo tada, kai praradom Kitutę, pagaliau jau galiu vėl kažką rašyti ar daryti. Paskutinį kartą ją prisiminusi apsižliumbiau kepyklėlėke valgydama grybuką ir gerdama kakavą. Nes pieniški gėrimai ir daug maisto man visada ją primins.
Gyvenimas nestovi, mano šeimoje naujas draugas vardu Kira. Dviejų mėnesiu kleckas, kuris įnešė judesio. Gi nežino pupa, kad negalima kompiuterio laidais žaisti ar per virtuvės stalą bėgioti. Neramūs ir santykiai su Eta. Eta juk praėjusi Kitės mokymus, kad žaidimai švelnūs nebūna, bet gal viskas bus gerai?
Štai nuotraukoje Eta ir tas kitas :). Kažkaip kraupiai atrodo, kai didelė katė užsiverčia 5 kartus lengvesnį kacioką ir spardo į galvą, bet sako taip turi būt. Po to apžiūrėjau mažių – nesugadintas atrodo.
Kas čia dar įdomaus? Daug visokių smulkmenų, bet jos aktualios tik man 🙂
Perskaičius apie Liūdesį, parašiau komentarą, kad geriausiai, kad ir kaip tai atrodytų žiauru (bet, tik iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų) šeimos augintinio netektį švelnina naujas augintinis. Ir nepatalpinau komentaro, nes.. nusprendžiau, kad ką čia svetimas žmogus kito žmogaus liūdname įraše savo erezijas skleis. Nu ir ką, tikrai net ir dabar šypsausi perskaičiusi šį Tavo įrašą:))) O į amžinosios medžioklės plotus išėję draugai visada užims labai didelę dalį mūsų širdyse. Jaučiu, abiem katinauskam nemenkas stresas ir džiaugsmas bandant susigyventi kartu 🙂