Senų pušų spyglių kilimu nuklotas takelis atveda į keistą vietą. Gal tai buvusi renginių estrada? Asfaltuota aikštelė, o jai iš šonų į kalveles kylantys suolai. Sulūžę, apleisti. Dešinėje gamta labiau atsikovojo savo: suoliukai samanoti, tarpuose jau auga medeliai.
Kairėje keista kompanija kūrena laužą – tiesiai ant asfalto. Mėtosi triratukai, mezgasi kalbos, mama klausia vaiko ar valgysi dar vieną dešrelę. O priešais juos, už 20 metrų, šalia labiau apleistų suolelių – avis. Mirusi. Kirbteli mintis, kaip taip gali būti? Ir kodėl ji vis dar čia? Juk jei ne miško gyvūnai, tai bent šunys, paukščiai, jau turėtų būti gerokai pasidarbavę. Kirbteli kita mintis, kad kaži ar aš pati kurčiau pikniką šalia lavonėlio.
Palikę keistą kompaniją ir “jų” avį, lendame į mišką. Ten jau žydi pirmos žibutės.
Nežinau kaip čia taip nutinka, bet vos tik pradedu skaityti Murakamį, pasaulis pasipildo tokiais siurrealistiniais vaizdeliais. Ir šis paveikslas ne iš mano galvos, tai realus nutikimas, kovo 11-tosios pasivaikščiojimas.