Niekiviskmėjinėjimai

Kai esi be vietos tai ir esi be vietos. Vat galvoju, kur Salomėja per visus savo beveik 26 metus gyveno. Vaikystę pamenu mediniame geltoname namuke. Su smagiu sodu. Pirtele kieme, šiltnamiais, klevu, obelimis, kriaušėmis, pieva, vištide… Na ir savais trūkumais – lauko tualetas, šulinys.
Po to tėvai pradėjo statyti namą. Iš pradžių pasistatė ūkinį pastatą, į kurį persikraustėme. Du kambariai, virtuvė, tualetas lauke. Vanduo iš kolonėlės (visos gatvės bendro naudojimo). Išėjus pro duris – statybvietė.
Pamažu užaugo namas. Atrodė prabangų prabanga. 4 kambariai, holas, milžiniška virtuvė. Normalus tualetas! Ir netgi vonia. Tiesa šiltas vanduo ir dabar būna tik užkūrus pečių. Žiemą – kas dieną, vasarą – prisiruošus.
Išvažiavau mokytis ir kartu su klasioke išsinuomojom bendrabučio tipo butą. 18 ar mažiau kvadratinių metrų. Virtuvė bendra su viso aukšto kaimynais. O kaimynai, kaip žinia tokiuose barakuose linksmuoliai. Tualetas bei dušas irgi bendri. Tualetai, kaip tualetai. Pusę paauglystės pėdinant į lauko, manęs jau niekas negąsdina. O vat dušas buvo patalpoje dvigubai didesnėje nei mūsų kambarys. Vienišas. Per vidurį. Ir kriauklės palei sieną. Tame bute pragyvenome metus. Užtat nuomos kaina buvo 70lt žiemą, ir 90lt vasarą. Plius mokesčiai, kurie ten juokingi buvo. Ir čia iš viso. Padalinus iš dviejų, beveik už dyką. Tai buvo blogiausios mano gyvenimo sąlygos. Savarankiško gyvenimo pradžia.
Po to su būsimu vyru išsinuomojome vieno kambario butą. Gana standartinį. Gana tvarkingą. Už 200 lt plius mokesčiai. Viskas būtų buvę puiku jei ne šeimininkė. Ojoj kokia ji buvo. Knisdavosi po daiktus. Čekindavo reikia nereikia neįspėjusi, kabinėdavosi dulkių radus… Daug problemų su ja turėjom ir pabėgom iš to buto nė pusmečio nepragyvenę.
Pabėgom į kitą vieno kambario butą už tą pačią kainą. Tiesa vonia ten buvo mažesnė, bet virtuvė didesnė. Ir universitetas arti. Šeimininkai iš kito miesto, tai per daug neįkyrėdavo. Pragyvenom ten 4 metus. Už tą pačią kainą. Tiesa neigiamas buvo namas labai. Kaimynai gerdavo tiesiai už durų, foje. Baisokoka būdavo išeit.
Tada štai persikraustėme į Vilnių. Dviejų kambarių butas. Iš pradžių kainavo 1000 lt, po metų 1300lt. Butas aptriušęs. Gyvent galima. Nuomą dalinomės, nes gyvenome tryse (šiandien keturiese). Mokesčiai didokoki.
O šiandien aš išsinuomojau mažą mažą butuką. Pagal baisumą jis antroje vietoje, po to pirmo barakinio. Bet ojė kokia prabanga, turi plastikinius langus. Pagalvokit, net tėvų name to nėra. 24 kvadratinių metrų skylutė. Su baisiais tapetais. Be baldų beveik, su nežinia ar veikiančiu šaldytuvu, baisokoku dušu ir sofa, kuri netinkama miegojimui, bet išmesti negalima. Kur tilps daikatai, net minimalūs, nė nenumanau. Nėra nei vienos lentynėles, o pirkti nėra už ką. O ir nepakabins niekas:)) Bet metus tai bus mano namai. Tiesa, regis gaunu ir įkyrokus šeimininkus, kurie kišis. Bet aš stipri. Ir už 900 lt. Na ir plius mokesčiai. Bet regis kitaip be šansų ką nors rast, o laukti nei galiu, nei noriu.
Kaip finansiškai išgyvensiu nežinau. Kitas etapas turbūt ieškot kito darbo, nors šitą jau labai mylėt pradėjau. Jau sugebu išlikti net ekstramaliausiomis sąlygomis. Tik kad finasinės perspektyvos nulinės. Arba man reikia chaltūrų. Gal kas ką gali pasiūlyt. Laiko dabar turėsiu marias, tik va nežinau, kaip greit internetą įsivesiu.
Va kaip man sekasi.

Ką darot tokiomis dienomis, kai esate pikti ant viso pasaulio be jokios realios priežasties. Kažkas gali pasakyt, kad pilnatis. Kitas, kad PMS. Trečias, kad mėnulio užtemimas, o ketvirtas, kad Afrikoj vaikai badauja (o suaugę, juk irgi…). Bet žinai, kad viskas gerai. Tiesiog debesis užslinkęs. Kartojasi tai tam tikrais gyvenimo etapais. Ir kartais niekas nė nemato. Bet kliūna visiems. Kad užkalbino, arba kad neužkalbino. Kad supranta (na ką tie žmonės supranta) arba ne (na negi taip sunku suprasti?). Ką daryt tokiomis dienomis? Pasislėpti, nebendrauti ir kantriai laukti, kol debesis praslinks? Jis tai praslinks. O jei negali ir neturi kur slėptis? Tenka bendraut su vienu antru trečiu. Bėda bėdelė. Taigi reikia tik atsiprašyt visų, kam kliūna. Ryt būsiu gera (jus gal ir apgausiu tokiais pareiškimais, bet ne save).

Štai (Karoliui leidus) publikuoju vieno pokalbio nuotrupą…
[2008.08.15 23:48:44] ShizaMėja SaloMisė sako: mhm, tau dažnai kai su manim kalbi viskas keista būna
[2008.08.16 00:31:36] Karolis sako: Ne viskas
[2008.08.16 00:31:42] Karolis sako: Tu esi keista ir tiek
[2008.08.16 11:33:48] ShizaMėja SaloMisė sako: nesu
[2008.08.16 11:34:39] Karolis sako: Tu ne keista? 😀
[2008.08.16 11:34:57] ShizaMėja SaloMisė sako: nu kuo normaliausia:)
[2008.08.16 11:35:06] ShizaMėja SaloMisė sako: o kame tas mano keistumas?
[2008.08.16 11:35:26] Karolis sako: Tu esi keista visa savo esybe
[2008.08.16 11:35:31] Karolis sako: Salomėja – keistumo sinonimas
[2008.08.16 11:36:09] ShizaMėja SaloMisė sako: nu ačiū ačiū:)))) bet kažkaip keistai tu čia apie mane
[2008.08.16 11:37:12] Karolis sako: Tai apie tave tik keistai ir tegalima. Tavęs neina standartiniais žmogiškais terminais apibūdint 🙂
[2008.08.16 11:37:59] ShizaMėja SaloMisė sako: ojėzau, klausyk aš taip ir įsižeist galiu… kurių jau standarinių žmogiškų negali man pritaikyt?
[2008.08.16 11:38:49] Karolis sako: Todėl, kad aš pradedu abejot ar tu žmogus. Man atrodo tu esi atskira rušis. Salomėja – pati sau rasė, tauta, rūšis.
[2008.08.16 11:38:52] Karolis sako: 🙂
[2008.08.16 11:39:35] ShizaMėja SaloMisė sako: o tu kartais nenusikabi čia nuo ryto? kas gi privertė tai apie mane galvot?
[2008.08.16 11:44:03] Karolis sako: Rytinio nusikalbėjimo elementas egzistuoja, bet aš ir anksčiau apie tai galvojau, tik tu niekad neklausei, o aš niekad nesakiau 🙂
[2008.08.16 11:44:33] ShizaMėja SaloMisė sako: oho, tai rėžk jau dabar viską, nes vėl nepaklausiu ir ko nors įdomaus nesužinosiu
[2008.08.16 11:45:46] Karolis sako: Tai nėr čia ko rėžt. Tiesiog gyvenime turėjau visokių keistų pažįstamų. Pats savęs irgi į tipinius rėmus nesugebėčiau įkišt, bet kai pabendravau su tavim, tai nesugalvoju jokių remų, į kuriuos tu tilptum – reik naujus kurt 🙂
[2008.08.16 11:47:13] ShizaMėja SaloMisė sako: oho, dabar jau nežinau ar man čia pasikelt, kad esu nauja rūšis, ar jaustis kaltai, kad mokslininkai dabar vėl darbo turės. kažkur gi reikia pasaulyje ir Salomėjas įterpt… Biologijos bei psichologijos knygose aprašyt.
[2008.08.16 11:48:28] Karolis sako: SalomėjaS? Tokių kaip tu daugiau yra? Aš maniau tu vienintėlė 🙂
[2008.08.16 11:48:49] ShizaMėja SaloMisė sako: na tai aš nežinau, tu gi čia ekspertas
[2008.08.16 11:52:00] Karolis sako: Aš ne ekspertas, tik pradedantysis tyrėjas 😉
Dabar gi primenu vieną Viktorijos komentarą:
“tas tai jo. visi mes čia vaiduokliai anapus monitorių:)
bet man čia šiaip Iš Esmės toks klausimas jau seniai yra, tik niekaip neprisiruošiu viešai išsistebėti. kaip o kaip gi žmonės nusprendžia, kad jie yra keisti? nes nu pvz man mano veiksmai yra savaime aiškūs ir visiškai normalūs. jei galvočiau, kad kažką keistai darau, tai taip nebedaryčiau. atvirkščiai, jei kas daro ne taip, kaip darau aš, tai tie anie yra keisti. ir nenormalūs. ir t.t. labai puikų pavyzdį turėjau, kai viena mergaitė apsiputojus pasakojo, kokia ji kitaip besielgianti ir pan. (iš serijos aš gili asmenybė, o jūs ne) ir neprašyta kaip vieną iš savo ‘elgesio nukrypimų’ paminėjo, kad gali eiti gatve ir dainuoti. nu, ir? aš irgi kartais einu gatve ir dainuoju, bet kol ji nepasakė, kad čia kažkas ne taip, niekad ir nebūčiau pagalvojus. tada lenda mintys į galvą, kad ji tai daro specialiai, kad ‘va, kokia aš kitokia’.
čia jau išsiplėčiau, būčiau gal geriau į savo blogą post’ą padarius:)
nu, tai papasakok. kaip ateina tas Suvokimas?”
Taigi va… Tai kas yra tas keistumas. Keista Salomėja ar kuo normaliausia? Tik nesuprasta? Ką? KĄ?
Kokią aš matau save? Oij oij… Po poros butelių tamsaus alaus, tai kuo nuostabiausią :PPP Gerai jau. Juokauju. Ištiesų manau yra tokių žmonių, kurie tiesiog niekada nepritaps niekur. Net prie kitų keistuolių. Susitaikai ir gyveni.

Senos nuotraukos sukelia nostalgiją. Bet tikrai ne visos. Ypač ne tos, kurios yra darytos ką tik nusipirkus skaitmeninę muilinę. Nusprendusi prasivalyti kompą, perėjau ir per tų foto aplankus. Ojėjėjė, net pačiai gėda žiūrėti, ką ten jau kitiems rodyti. Nusifotografuota prie kiekvieno medžio, kiekvienos gėlės. Ir ne po vieną kartą. Kadrų gi negaila. Geriau jau išsirinkt po to vieną gerą… Prie stulpo, prie tilto, ant tilto, po tiltu, prieš tiltą, už tilto. Visaip, bet kaip… Siaubas. Ne kitaip.
Šitaip šitaip va ir va kaip. Atrodo, kad pleškinta viskas iš eilės… Trinti nusibodo… Bet pravaliau ir manau reiks kada antrą reidą padaryt.
Gerai, kad vienu metu fotikas buvo nukritęs, kol porą mėnesių jį taisė – atpratome. Ir vėlesnių nuotraukų gerokai mažiau. O ir ištraukiamas jis, kai jau tikrai norisi įsiamžinti…
Nemėgstu fotografuotis. Kad ir kokia kompleksuota bebūčiau, manau kad esu gražesnė nei gaunuosi fotografijose 🙂 Va:)

Visada buvau ta, kuri viską meta sutikusi pirmą nesėkmę. Tikrai tikrai… Žaidimą smagu žaisti kol lygį pereini bent penktuoju bandymu. Bet jei užtrunki dieną, tai jau nebeįdomu.
Buvau buvau tokia. Matyt per mažai savimotyvacijos.
Dabar užsimaniau išmokt spausdinti akluoju būdu. Taip. Aš to nemoku. O ir poreikio tokio labai jau baisaus nebuvo. Bet va užsispyriau. Nes turiu motyvą. Nes NORIU. Taigi po kokio mėnesio (taip taip… išmušti 10 metų įpročius tikrai bus sunku) pranešiu, kaip man sekasi. O kad jau viešai apsiskelbiau, tai kaip ir nenorėsiu apsilochint…

Kaip man patinka ledai…
Ledai…
Vasara jie atgaivina.
Ledai…
O žiemą gali susisukti į vilnonį pledą, išsivirti kvapnios arbatos, o prie jos ledųųųųųų… {{dantims nesveika, bet o kas sveika?}}.
Ledai…
Man parduotuvėje sunku nuspręsti, kokius ledus pirkti. Aš visada noriu daug. Didelės porcijos. Besotė. Todėl ir renkuosi visokias Super Vivas, Baltijas. Nes jos didelės… Daugiau nei trys kąsniai.
Patinka man ledai su visokiom uogienėm… Dar ir karameliniu tąsiu įdaru… Šokolado gabaliukais…
Žinau žmogų, kuriam labiausiai patinka suledėję ledai, tokie kokių beveik negalima įkąsti…
O man ne. Man patinka vos vos aptirpę. Niam…
Ledai…