– Noriu namo…
– Eik.
– Tai šefas po to skambinės, nervins.
– Išjunk telefoną…
– Negaliu taip. Bet vistiek jau stumsiu laiką.
Vadinasi reikia pažaisti. O kur mūsų kamuoliukas? Kur kur kur? Dingo!!! Jis dingo. Visa redakcija meta darbus. Kas kad žurnalo pridavimai, darbo daug… Juk kamuoliukas dingo!!! Ieškom ieškom ieškom. Gal po šitom septyniom monitorių/pelių/kitųdalykų dėžėm. Ne… Palangės? Stalai? Ne… Gal stalčiai? Mikliai patikrinami kolegų stalčiai. Ne… Kur jis, kur jis… Štai jis, štai jis. Radau AŠ! Spintoje. Guli liūdnas. Neliūdėk, kamuoliuk! 20 minučių mėtymosi ir juoko. Kodėl Donatas piktas? Nes daro nepriklausančius darbus. O aplink skraido kamuoliai. Jie net į galvą pataiko. Mėto mėto. Audrius taria:
– Taip naujienos ir rašosi…
Taukšt taukšt…
Šios istorijos moralė tokia: kai pasitaiko savaitė be penktadienio, visos kitos dienos tampa penktadieniais. O penktadienis mūsų redakcijoj yra sunki diena. Nes vakare būtinai skauda pilvą nuo krizenimo.
o kas per žurnals? begalinis smalsums apėmęs
Senokai bebuvau čia užsukęs, pasirodo tinklaraštis jau ir išvaizdą pakeitęs:)
Svarbiausia, kad įrašai ir toliau išlieka savitai keisti ir įdomūs.
Reikėtų paminėti, kad dar radau žirnių sriubos pakelį už serverių spintos 🙂 Juo irgi kažkada buvo mėtomasi. Gal pravers šaltą žiemos dieną kam nors 🙂