Kodėl artumo jausmas atsiranda keistomis aplinkybėmis?
Kaimynas. Matome 5 metus kiekvieną dieną, bet net nesisveikiname. Gal žinome jo vardą, su kuo gyvena, kiek kačių laiko.
Ir tarkim sutinkame jį visai kitoje aplinkoje. Ne namo laiptinėje, o Turkijoje/belekurkitur. Žvilgt žvilgt. Šypt šypt. Labas labas.
Ir kodėl gi? Žmogus gi tas pats, iš kur ta kalba atsirado?
Pamenu, Šilutės Topo Centre užkalbino mane konsultantas:
– Tu kartais ne iš Ukmergės? Tavo mama mano mokytoja buvo. Mes toje pačioje gatvėje gyvenome.
Pamenu pamenu, bet nei mes bendravome, nei pažindinomės, nei vienas kitam labai įdomūs buvome. Tai jau buitinės technikos parduotuvėje, kitame šalies gale, man artumas neatsiranda.
Šiandien su Laura ir Donatu sėdėjom lauke. Kaip tik tokiu metu, kai visi į darbus renkasi. Sėdim sau, plepam, geriam vandenį/arbatą… Ir eina pro šalį visi. Sveikinasi, šypsosi. Leidėjas pakalbino, pajuokavo… O vat sėdėtume leidyklos patalpose tai jokio šypt nesulauktume. Čia atrodo lyg netikėta mintis – Savi! :)))
Ech tie žmonėėės…
cia jau turbut kazkoks psichologinis reiskinys (: nepazystamoje aplinkoje ieskai pazystamu dalyku ir jie tada nepalyginamai artimesni atrodo
Kadangi jau beveik trys mėnesiai gyvenu toli nuo Lietuvos ir lietuvių (Anglijoje vienintelis kitas žmogus iš Lietuvos, kurį matau yra mano žmona) kai išgirstu kalbant rusiškai, tokia nostalgija užeina. Nors kai girdžiu rusų kalba Lietuvoje tai man nei šilta nei šalta, o jei su manim kalba rusiškai, tai gal net nervina kažkiek.
Nežinau ar čia į temą…
Taip jau yra, ir man taip būna su kai kuriais. Elektrėnuose sutikęs gal ir linkteli galva, lyg ir parodai, kad pastebėjai. O vilniuje sutikęs kalbi lyg su senu draugu.
o geras įdomi kokia mintis. nesusimasčiau kažkaip net, bet tiesa tai tiesa.
Lietuvis lietuviui draugas, tik kai aplink visi kiti svetimi. 🙂
Apie lietuvių vieningumą kariuomenėj mačiau 😀
labai gerai pastebėta, aš irgi kažkaip neseniai atkreipiau į šitą reiškinį dėmesį 🙂