Nuolatos taip būna. Viskas arba nieko.
Gali sau sėdėt ir dirbt ramiai, planuotai arba neplanuotai… Niekas nerukdo viskas ok…
Bet tik susiplanuok ką nors. Pvz., va dabar iki 11 val. parašau tą ar aną… Įsijauti, pardedi rašyti. Ir neeee, ateina koks nors dizaineris, išsitempia ir priverčia sėdėt prie jo. Dažniausiai tai tas pats…
Ir sėdi. Stebi darbą. Nes aš jau įpratinau, kad tikrai pati nedarysiu svetimų darbų.
Čia pastumk, čia pakelk, šitą gali nukadruot. Na ištrink tą žodį, matai, kad negražiai atrodo. Čia nenuvesi rodyklės, dėk į tekstą mygtuką. Ne šitą. Truputį padidink. Čia šitą reikia apibraukti. Trink. Ne, per daug. Grąžink atgal. Duok prirašysiu. Na… Tai sutrumpinsiu. Va. Dar padidink. Dar. Nu matau, kad netelpa, tai geriau pritrumpinsiu. ir t.t. ir t.t. ir t.t… Taip ir nenuveiki nieko rezultatyvaus per dieną.
O kodėl antraštė tokia? Nes jis teisinga.
Smagu, kai laimi. Bet nesmagu, kai reikia pabaigti bent dalį straipsnio, o visi aplink klykauja… Nors, ačiū Dievui, pas mus dar tvardosi 🙂
Gera antraštė:)
Kadangi Olimpiada vyksta kartą į 4 metus, tai galima ir parėkauti žiūrint varžybas. Tiksliau būtina:)
Jei kas paklaustų ką protingo šiandien darbe nuveikiau, tektų nutaisyti protingą veido išraišką ir išlaikyt dramatinę pauzę. Nes sakyti nelabai yra ką ,)
Nekenčiu sporto. Krepšinio nekenčiu dar labiau. Bet darbas užknisa. Kartais.
Taigi reikia ir darbe susirasti laisvo laiko bei pramogų 😀