Salomėjos migracijos ir kiti pamąstymai

Kai esi be vietos tai ir esi be vietos. Vat galvoju, kur Salomėja per visus savo beveik 26 metus gyveno. Vaikystę pamenu mediniame geltoname namuke. Su smagiu sodu. Pirtele kieme, šiltnamiais, klevu, obelimis, kriaušėmis, pieva, vištide… Na ir savais trūkumais – lauko tualetas, šulinys.
Po to tėvai pradėjo statyti namą. Iš pradžių pasistatė ūkinį pastatą, į kurį persikraustėme. Du kambariai, virtuvė, tualetas lauke. Vanduo iš kolonėlės (visos gatvės bendro naudojimo). Išėjus pro duris – statybvietė.
Pamažu užaugo namas. Atrodė prabangų prabanga. 4 kambariai, holas, milžiniška virtuvė. Normalus tualetas! Ir netgi vonia. Tiesa šiltas vanduo ir dabar būna tik užkūrus pečių. Žiemą – kas dieną, vasarą – prisiruošus.
Išvažiavau mokytis ir kartu su klasioke išsinuomojom bendrabučio tipo butą. 18 ar mažiau kvadratinių metrų. Virtuvė bendra su viso aukšto kaimynais. O kaimynai, kaip žinia tokiuose barakuose linksmuoliai. Tualetas bei dušas irgi bendri. Tualetai, kaip tualetai. Pusę paauglystės pėdinant į lauko, manęs jau niekas negąsdina. O vat dušas buvo patalpoje dvigubai didesnėje nei mūsų kambarys. Vienišas. Per vidurį. Ir kriauklės palei sieną. Tame bute pragyvenome metus. Užtat nuomos kaina buvo 70lt žiemą, ir 90lt vasarą. Plius mokesčiai, kurie ten juokingi buvo. Ir čia iš viso. Padalinus iš dviejų, beveik už dyką. Tai buvo blogiausios mano gyvenimo sąlygos. Savarankiško gyvenimo pradžia.
Po to su būsimu vyru išsinuomojome vieno kambario butą. Gana standartinį. Gana tvarkingą. Už 200 lt plius mokesčiai. Viskas būtų buvę puiku jei ne šeimininkė. Ojoj kokia ji buvo. Knisdavosi po daiktus. Čekindavo reikia nereikia neįspėjusi, kabinėdavosi dulkių radus… Daug problemų su ja turėjom ir pabėgom iš to buto nė pusmečio nepragyvenę.
Pabėgom į kitą vieno kambario butą už tą pačią kainą. Tiesa vonia ten buvo mažesnė, bet virtuvė didesnė. Ir universitetas arti. Šeimininkai iš kito miesto, tai per daug neįkyrėdavo. Pragyvenom ten 4 metus. Už tą pačią kainą. Tiesa neigiamas buvo namas labai. Kaimynai gerdavo tiesiai už durų, foje. Baisokoka būdavo išeit.
Tada štai persikraustėme į Vilnių. Dviejų kambarių butas. Iš pradžių kainavo 1000 lt, po metų 1300lt. Butas aptriušęs. Gyvent galima. Nuomą dalinomės, nes gyvenome tryse (šiandien keturiese). Mokesčiai didokoki.
O šiandien aš išsinuomojau mažą mažą butuką. Pagal baisumą jis antroje vietoje, po to pirmo barakinio. Bet ojė kokia prabanga, turi plastikinius langus. Pagalvokit, net tėvų name to nėra. 24 kvadratinių metrų skylutė. Su baisiais tapetais. Be baldų beveik, su nežinia ar veikiančiu šaldytuvu, baisokoku dušu ir sofa, kuri netinkama miegojimui, bet išmesti negalima. Kur tilps daikatai, net minimalūs, nė nenumanau. Nėra nei vienos lentynėles, o pirkti nėra už ką. O ir nepakabins niekas:)) Bet metus tai bus mano namai. Tiesa, regis gaunu ir įkyrokus šeimininkus, kurie kišis. Bet aš stipri. Ir už 900 lt. Na ir plius mokesčiai. Bet regis kitaip be šansų ką nors rast, o laukti nei galiu, nei noriu.
Kaip finansiškai išgyvensiu nežinau. Kitas etapas turbūt ieškot kito darbo, nors šitą jau labai mylėt pradėjau. Jau sugebu išlikti net ekstramaliausiomis sąlygomis. Tik kad finasinės perspektyvos nulinės. Arba man reikia chaltūrų. Gal kas ką gali pasiūlyt. Laiko dabar turėsiu marias, tik va nežinau, kaip greit internetą įsivesiu.
Va kaip man sekasi.