Niekiviskmėjinėjimai

Jei kada bankrutuosiu, tai tik dėl to kad nesivaldau knygyne.
Vidinis dialogas:
– Reik man knygos naujos.
– Nu ir kam? Taigi, Laura vakar atnešė Allendę.
– Taigi, perskaitysiu per vakarą.
– Jėtau, tu gi namie turi 10 neskaitytų knygų, iš kurių nei viena nežada būti nuobodi, ir dar kokias 4 keliančias abejonių, bet nu vistiek…
– Bet aš noriu šitos :(.
– Hm, ir aš noriu gal… Bet nėra pinigų.
– 30 Lt, bet gi nenueisiu kartą į maxę, o knygos kitais metais tai brangs…
– Gerai jau. Pirk. Bet tik šitą.
Ir taip Salomėja namo keliavo per knygyną. Bet kodėl, kodėl, kodėl… Kodėl? Kodėl niekas nesakė? Kodėl neįspėjo bei nenuteikė, kad jau teikėsi lietuviškai išleisti dar vieną Murakamio knygą?
Prieš Murakamį man nepadės joks vidinis dialogas, anei jokie nykštukai. Taip išlaidos išaugo 100 procentų.
Aš gi sakiau, gražiai prašiau, neleisti manęs į knygynus.

Vis dar yra temų, kuriomis kalbėdama jaučiuosi taip nejaukiai, kad… … kad visą dieną belenką plepėjusi užsičiaupiu.
Būna ir gerų žmonių.
Laikas šiandien eina lėčiau nei paprastai.
Dabar man tamsiai raudonos, vyno spalvos periodas. Visur akis ieško šitos spalvos.
Noriu kavos, noriu miego, noriu valgyt, noriu skaityt ir dar kai ko noriu.

Jeigu kažkas skundžiasi įvairiais magnetizmais, tai aš nusikopijuosiu ir taip pat pasiskųsiu. Aš traukiu visokius lochus ir lūzerius. Ir šita savybė itin sustiprėjo pastaruoju metu (na tarkim, pusmečio bėgyje). Jau kai prilimpa…
Jie kažkodėl įsivaizduoja, kad jei negaliu pakęst pasaulio ir žmonijos beigi arogantiškai pasirenku su kuo bendraut, o su kuo ne, ko pasekoje būna taip, kad ir su nieku ilgą laiką nebendrauju, tai jau tampu lygi su jais, kurie atstumti tokių pasikėlusių, kaip aš ir todėl yra vieniši.
Yra tik vienas viso to reikalo privalumas: po to būna ką papasakot tiems kitiems, kur ne lochai ir ne lūzeriai. Tada kikenam.
Ir jeigu kažkas galvoja, kad aš tiesiog perdedu čia, tai nustoja taip galvoti, kai papasakoju, apie konkrečius lochų bei lūzerių poelgius, ar tarkim papeistinu pokalbį. Tada sulaukiu (priklausomai nuo to kam pasakoju):
-Mjooo.
Arba
-Mda.
Arba
-Nu tu ir trauki visokius.
Ir dar gi vienas geras dalykas yra. Kai šitų lochų bei lūzerių tiek daug priviso, labai lengva pastebėti perliukus geruosius. Nebereik net nuojautos, nes šie iš tolo šviečia.
O šitą čia rašau, nus nes ir vėl, ir vėl lochas. Ir nebendraut negaliu, darbinis reikalas…
P.S. Jei šitas įrašas atimtų porą rss prenumeruotojų man nereiktų vykdyt vieno pažado apie tai kas bus, kai perkops tie prenumeruotojai per 100. Taigi, gal kas pasipiktinkit, išvadinkit ten kaip nors mane ir atsiprenumeruokit.

Taigi va, taigi va, šita ragana jau visam gyvenimui paženklinta. Paženklinta skaičiumi, kuris Tos Minios manymu neša nelaimes. Visiems prietaringiems siūlau manęs vengti. Kaip juodos katės.
Labai teisinga yra tai, kad aš daugeliui žmonių vengiau sakyti, kaip ir kur konkrečiai ketinu papuošti savo kūną. Nes iš ties… Juk žinojau, kad tikrai nebus taip kaip papasakosiu, ir kad tikrai kur nors apsigalvosiu. Pirma mintis buvo juoda klasikinė vienspalvė tattoo. Gana minimali. Maža. Just number 13. Po to gi pagalvojau taip, dar anaip.. Užsimaniau spalvos raudonos, nors spalvotos tattoo man ilgą laiką nepatiko bei atrodė, na kaip tie paveikslėliai iš kramtoškių, kur vaikai prisiklijuoja ir t.t. ir .t.t. Tai va užsimaniau spalvotos ir priraitytos, nors ir mažytės.
Ir pasitarus su meistru, papasakojus apie idėjų virsmą – gavosi nei ten mažytė (apetitas valgant auga), nei ten spalvota (vienspalvė juoda), nei ten perkrauta. Žodžiu rimtas skaičius.
Apie skausmą. O jėj, o jėj kaip aš bijojau. Ir pačiu laiku, pačiu laiku mazochistiniai polinkiai atsirado. Nes gi jo jo – skaudėjo. Jei kas sakys, jog nieko ten neskauda, žinokit, kad jis jums ne draugas. Ale gi ir malonu visai. Tikrai MALONU. Kiek nuobodu, nors ir bandė mane kalbint meistras. Klausė ar skauda – sakiau, kad džiaugsmelis menkas. Klausė, kodėl trylika – sakiau, kad būčiau tikra vaikštanti nelaimė. Klausė ar ne silpna? Nu ne. Ir daugiau žodžių neištempė. Salomėja gali valandų valandas tylėt. Ir dar sakė, kad mano oda labai jautri, gan smarkiai iškilo ir gali ilgiau laikytis patinimas. Tipo nebijot. O aš tai ką… Aš kadangi nežinau, kaip ten viskas gali būt, tai ir nebijosiu gal… Kelio atgal tai nebėra. Tik sugyt. Ale po valandos reiks nusiimt plėvelę, nuplaut su muilu ir išsitept tepalu, o man tai klausimas pagrindinis… O kaip aš pati pasieksiu? A? Kažkaip teks išsisukt…
Labai juokėsi meistras, kai aš paklausiau:
-JAU???
Kai jau prie skausmo pripratau, labai jau norėjau kokią knygą paskaityt. O labiausiai tai būčiau norėjus žiūrėti, kaip jis dirba. Na gal kitą kartą reiks kur nors priekinėj pusėje pieštis:))) . Nes nujaučia, oi nujaučia visi mano nykštukai, kad kitas kartas bus. Miau.
Ir o bliam, o bliam, vėl namie tarakonas!!!! Nunuodijau. Bet valbalų fobija, as you remember… Nu ir bandau įtikint, kad dzin tie vabalai su tuo ką ištvėriau. Ir dar ką teks ištverti gyjant. Ale kas čia yra, kiekvienam gyvenimo šitame bute mėnesiui – po vieną tarakoną. Fu… Vien dėl to aš išsikraustysiu iš čia, kai tik asmeninė krizė baigsis.

Regis susirasti blogui temą, kuri tiesiog tiktų neredaguota (nes aš nemoku, ir nenoriu kažkieno prašyt) yra neįmanoma.
Arba mano reikalavimai per dideli. Nors tiksliau čia būtų sakyti per maži. Nes man reikia visko gerokai mažiau nei surandu.
Ghr ghr. Mes dar pažiūrėsim kas ką.

Šiandien garsiai tariau, kad reikia nusikratyti savybės zysti dėl to, kas dar neįvyko. Nes vistiek ryt bus blogiau. Ir vistiek tai bus tik ryt. Kodėl gi šiandien nepasidžiaugus. O po to maža ką? Atominis karas, pasaulio pabaiga, ar elementarus varveklis ant galvos – gal nė nebus to rytojaus.
Klausiu savęs, kas man dabar blogai? Salomėja, kas tau blogai? Nagi, imk, pazysk, keep going!!! Cha, štai ir pričiupau. Atsakymo nėra. O gal pagalvok dar vos vos. Nagi… Skųskis. Klausau.
Aš labai nemėgstu, kai man sako, kad mano bėdos nerimtos. Nes tūkstančiai žmonių miršta iš bado, kiti tūkstančiai merdėja nuo nepagydomų ligų, treti neturi kojų bei rankų. Jeigu viską vertinsime tik lygindami save su kitais, tai rasime milijonus tų, kuriems blogiau. Taip pat milijonus tų, kuriems geriau. Ir tai net nereikš, kad esame vidutinybės. Tiesiog pasaulyje labai daug bėdų. Ir viskas mainosi beprotišku greičiu. Čia jis/ji/jie buvo laimingi, čia jau aprauda savo dalią ir keikia likimą. Nemėgstu lyginimo, nes mes gyvename čia, su savo rimtomis, arba ne, problemomis.
Ir pastaruoju metu jaučiu tokį jausmą, kurį literatūroje gal būt pavadintų laime. Aš net nebijau apie tai pasakyti kitiems. Nors girtis, kad jautiesi laimingas, tai tas pats kas įžeisti. Netgi iš tavęs reikalauja pasiteisinimų.
O aš jaučiuosi. Nors tam nėra jokių priežasčių: manęs niekam nereikia, o juk man labai svarbus tas reikalingumo jausmas. Net svarbesnis už visokias ten meiles. Gali būti, kad greitai liksiu be darbo. Tai reikštų, kad jei skubiai nerasčiau pajamų šaltinio – atsidurčiau gatvėje. Aš vis dar neradau vietos šioje planetoje ir nesugalvojau ką noriu veikti (o bet tačiau, gal nė nebus to rytojaus, tai kam čia galvoti).
Visi sprendimai ateina patys. Tada, kai jų reikia. Visi priešų lavonai plaukia upe, jei tik kantriai sėdžiu ant upės kranto.
Ir truputi bijau, kuo tapsiu. O kita vertus tegu bijo tie, kurie bus šalia. Patys kalti.

Šiandien jau tris kartus rašiau blogo įrašą.
Pirmą kartą apie tai, kad šita Salomėja niekada neužaugs, nesurimtės, nežvelgs tolyn į ateitį ir panašiai. Nemoku aš taip, mane vis dar traukia taškytis po balas ir bendradarbiams ant rankų tušinuku piešti gėles. Taip pat kandžiotis, drąskytis ir muštis. Va net turiu mėlynę ant rankos. Pati kalta. Pati kalta. Nereikia šokti prieš stipresnius (ir ne ne ne, aš nepasimokiau, o mėlynės man netrukdo). Ir dar ten visko rašiau apie savo vėjavaikiškas mintis. Bet tada atsirado labai skubus reikalas, reikėjo subėgiot šen ten ir kažkaip nebenorėjau rašyt apie tai, kad aš neužaugsiu nes ir taip akivaizdu. Vien tik mano auskarai su raudonais drambliais tai rodo.
Po to kai jau daugmaž apsikuopiau darbe, pradėjau rašyti apie tai, kaip su manimi beveik neįmanoma gyventi noramliems žmonėms. Na, kad aš puikiai įsivaizduoju save su kažkuo panašiu, bet niekaip šeimyniniame gyvenime. Nes esu visiškas chaosas tiek buityje, tiek laisvalaikyje. Mane užklumpa aistra gaminti, arba net tvarkytis, bet niekada reguliariai. Esu menininkė, kuri nieko nekuria. Arba tiksliau kuria niekada nenupieštus paveikslus ir neužrašytas istorijas. Galiu sėdėt po stalu (čia laikau daug įdomybių) ir atsidariusi piešimo priemonių batų dėžę sau spalvinti visokius chaosus. Tris dienas. Ir po to imt ir išmest. Ir didžiausias malonumas tame, kad niekas neklausia ką čia pieši bei niekas nežiūri TUO žvilgsniu, kai viską išmeti. Naudoju sau išardytą hardą, kaip veidrodėlį ir niekas nesukioja piršto prie smilkinio. O man taip patinka. Dar užuot gi rėkusi ant kokio tai menamo vyro, kad šiukšlių neišneša, aš pati namo parsitempiu visokių gelžgalių, nes man jie mieli. Taigi va, šitą rašiau rašiau, bet tada mane sunervino viena situacija, apie kurią ėmiau raštu diskutuoti iškarto su trimis asabomis ir apsigalvojusi vėl nutryniau tą tekstą.
O dar paskui rašiau apie tai, kad nesuderinamas mano tylumas ir vidiniai chaosėliai. Taip pat mano uždarumas ir ryškiaspalvė susivėlusi išvaizda. Ir kad mane įtraukti į avantiūras yra daug lengviau, nei įkalbėti nueiti pietauti. Ir dar, kad iš namų išeidama aš visada pasiruošusi nebegrįžti. Pasiimu kelis daiktus, kad bet kada galėčiau nakvoti kažkur kitur, arba net bele kur išvažiuoti. Bet šitai man irgi kažkas sutrukdė pabaigti rašyti.
Galiausiai nusitrenkiau pas bbv. Suvalgiau jo vakarienę. Nes žiauriai buvau alkana. Taip jau būna, kai visą savaitgalį maitina mama, o pirmadienį ištveri tik su kava. Dar suvalgiau saldainius. Paminkiau katę. Palikau porą autografų ant sutarčių. Patikrinau ar gerai veikia atgautas raktas nuo jo durų ir va sėdžiu sau laiminga, kad nereikia vakarienės gamintis. Ir galvoju, kad šiuo metu neturiu nei vienos priežasties kažkuo skųstis.

Stovim su broliu Ukmergės stotyje. Keista ta stotis tokia. Apleista. Užkampyje. Bet judėjimas yra. Nuolat aplink mus sukasi siūlytojai: “jaunimas, gal į Vilnių, Kauną?”. Atsikabina, kai pasakome, kad autobusu su studento pažymėjimu pigiau. Laikraščių pardavėja. Kiekvieną kartą mandagiai paklausia vairuotojo ar gali pasiūlyti. Kiekvieną kartą palinki geros kelionės. Kiek metų jau tenka važinėti. Vis ta pati pardavėja.
Štai brolio autobusas į Kauną. Atsisveikinam. Tai pasimatysim. Aha. Tai gal atvažiuok pas mane į Vilnių. Gal, bus matyt, arba per Kalėdas. Na čia jau aš sakau gal. Na iki. Iki.
Man dar dešimt minučių.
Renkasi keleiviai. Daugiausiai studentai. Su uogienėmis ir marinuotais agurkėliais užpildytais krepšiais. Vienas dalykas pasikeitė nuo tada, kai buvau studentė. Dabar daugelio bagažą dar papildė ir nešiojami kompiuteriai. Laukiam. Senyva teta rūko cigaretes. Vieną po kitos. Ji ne vienintelė rūko, bet vienintelė taip keistai atrodo.
Štai ir maniškis autobusas. Iš toli atvažiavo, pačių Mažeikių, kaži bus vietos? Yra. Sėdu. Apžvelgiu kitus keleivius, daugelis miega, klausosi muzikos, maigo telefonus. Ir aš tokia pati. Pasižiūriu ar mano bloge nėra komentarų, patikrinu paštą.
Paskaitysiu. Prieš kokią valandą iki patraukiant link stoties pradėjau skaityt Laurai nupirktą knygą. Negaliu gi padovanot neįsitikinusi ar verta to. Tiesa, kadangi man patinka statistikos pradėjau rašytis perskaitytas knygas. Nes supratau, kad nebepamenu ir nebesuseku autorių bei pavadinimų. Prieš pat įriedant į Vilnių perskaitau paskutinį skyrių. Todėl važiuodama per Vilnių nuobodžiauju. Geraširdis vairuotojas stoja kur tik jo paprašo. Vienu metu lyg pyktelėjo: “ar ne per gerai?”, bet po to, tarsi susigėdęs, pajuokauja: “už bučkį sustosiu”.
Štai jau ir stotis. Šį kartą niekas manęs nelaukia, o troleibusas nuvažiuoja prieš pat nosį. Na ir dzin, parkeliausiu su persėdimais.
Namai vietoje, per savaitgalį nesudegė, nenugriuvo, nenuskendo…
Keista, bet man čia tikrai pradeda patikti.