Šiandien garsiai tariau, kad reikia nusikratyti savybės zysti dėl to, kas dar neįvyko. Nes vistiek ryt bus blogiau. Ir vistiek tai bus tik ryt. Kodėl gi šiandien nepasidžiaugus. O po to maža ką? Atominis karas, pasaulio pabaiga, ar elementarus varveklis ant galvos – gal nė nebus to rytojaus.
Klausiu savęs, kas man dabar blogai? Salomėja, kas tau blogai? Nagi, imk, pazysk, keep going!!! Cha, štai ir pričiupau. Atsakymo nėra. O gal pagalvok dar vos vos. Nagi… Skųskis. Klausau.
Aš labai nemėgstu, kai man sako, kad mano bėdos nerimtos. Nes tūkstančiai žmonių miršta iš bado, kiti tūkstančiai merdėja nuo nepagydomų ligų, treti neturi kojų bei rankų. Jeigu viską vertinsime tik lygindami save su kitais, tai rasime milijonus tų, kuriems blogiau. Taip pat milijonus tų, kuriems geriau. Ir tai net nereikš, kad esame vidutinybės. Tiesiog pasaulyje labai daug bėdų. Ir viskas mainosi beprotišku greičiu. Čia jis/ji/jie buvo laimingi, čia jau aprauda savo dalią ir keikia likimą. Nemėgstu lyginimo, nes mes gyvename čia, su savo rimtomis, arba ne, problemomis.
Ir pastaruoju metu jaučiu tokį jausmą, kurį literatūroje gal būt pavadintų laime. Aš net nebijau apie tai pasakyti kitiems. Nors girtis, kad jautiesi laimingas, tai tas pats kas įžeisti. Netgi iš tavęs reikalauja pasiteisinimų.
O aš jaučiuosi. Nors tam nėra jokių priežasčių: manęs niekam nereikia, o juk man labai svarbus tas reikalingumo jausmas. Net svarbesnis už visokias ten meiles. Gali būti, kad greitai liksiu be darbo. Tai reikštų, kad jei skubiai nerasčiau pajamų šaltinio – atsidurčiau gatvėje. Aš vis dar neradau vietos šioje planetoje ir nesugalvojau ką noriu veikti (o bet tačiau, gal nė nebus to rytojaus, tai kam čia galvoti).
Visi sprendimai ateina patys. Tada, kai jų reikia. Visi priešų lavonai plaukia upe, jei tik kantriai sėdžiu ant upės kranto.
Ir truputi bijau, kuo tapsiu. O kita vertus tegu bijo tie, kurie bus šalia. Patys kalti.
Kažkada paauglystėje mano mėgstamiausias serialas buvo Ally McBeal, ir vieną kartą josios paklausė: Ally, kodėl Tu manai, kad Tavo problemos tokios svarbios? Nes jos MANO, atsakė Ally. Kiekvienam žmogui taip, nes kitų sunkumų jis neturi, tik savuosius. Tenka su jais gyventi ir mylėti, kovoti ir priešintis, kaip nori, juk jie – Tavo.
Gatvėj neatsidursi, juk turi tėvus ir tikriausiai keletą kitų artimų žmonių. Išgyvensi.
Tai va.
Kiek supratau iš pasakymų jos tėvai tikri blogiečiai.
Na tai ir jaučiasi.
Lala, egzistuoja tokie dalykai, kaip principai – pvz., savarankiškai pradėjęs gyventi vaikas prisižada nesikreipti į tėvus finansinės paramos ir panašiai. Nesakau, kad taip yra jos atveju (juokauju, mieloji Salomėja, jokia Tu ne ji ;), bet kad tėvams kažkas negerai, pagalvočiau paskutiniu atveju.
Tavo mamai visai patiktu blogietės vaidmuo. Na tokios medūzos Gorgonos su gyvatem vietoj plauku. Žinok tiktų 🙂
Aga
O tavo mama tai rimtai blogietė. Bet ko tokia faina nu?
Kaip čia suprasti dėl darbo?
Labas”:)
nu zinai, kazkaip vakare visai netycia radau tavo dienorasti:) Ir zinai ką, ir as tokio uzsimaniau:) Tik uzsimaniusi pagalvojau, kad ka as jame rasysiu. Slaptas mintis reikia pasilikti dienorasciui ant popieriaus. Tai kam reikalingas sitas dienorastis? Pavydu, kaip visus savo jausmus, emocijas galima va sitaip padeti tarsi nat lekstutes. Dar idomiau, kai tavo mintis komentuoja, nors, tiesa sakant, ko gero ne velnio niekas nesupranta, kaip tu jautiesi. Kad ir kaip atvirai rasytum. Ir aciu dievui:) O tai vaiksciotum tarsi persviesta rentgeno:)
Nu va 🙂 Issiliejau:)
Siaip tie blogai vietoj psichologo. Issilieji ir ramu:) O jei dar kas ka juokingai pakomentuoja, pagalvoji: “Fiu. Kaip gerai. Yra durnesniu, nelaimingesniu ir pan uz mane”.
Juokauju:)
Uzteks:) kad nesuprastum, kas as per tipas, -e:) Nors tu, Salomeja, turbut mane zinai:) T.t. kas as per zmogus:)
Linkejimai tau:)
labanakt:)
:)))
NU va:)
Maniau, kad neliksiu incognito:)
Jau maniau prisipazinti. Bet jei tau dzin – lai taip ir lieka:)
Taip idomiau:)
Ech tie žaidimai, bandymai sukelt smalsumą. Ir kam jie? Tada eilinį kartą gūžteliu pečiais, paglvoju ‘žmooonėėėės’ ir nueinu savo reikalų tvarkyt.
Jei viskas yra taip blogai, kad blogiau nebūna. Gyvenk šiandiena. juk blogiau nebus. O jei atsidūrei gatvėje, galima pamąstyti apie “nemokamo gyvenimo” galimybę, bet geriausia vasarą 🙂