Taigi va, taigi va, šita ragana jau visam gyvenimui paženklinta. Paženklinta skaičiumi, kuris Tos Minios manymu neša nelaimes. Visiems prietaringiems siūlau manęs vengti. Kaip juodos katės.
Labai teisinga yra tai, kad aš daugeliui žmonių vengiau sakyti, kaip ir kur konkrečiai ketinu papuošti savo kūną. Nes iš ties… Juk žinojau, kad tikrai nebus taip kaip papasakosiu, ir kad tikrai kur nors apsigalvosiu. Pirma mintis buvo juoda klasikinė vienspalvė tattoo. Gana minimali. Maža. Just number 13. Po to gi pagalvojau taip, dar anaip.. Užsimaniau spalvos raudonos, nors spalvotos tattoo man ilgą laiką nepatiko bei atrodė, na kaip tie paveikslėliai iš kramtoškių, kur vaikai prisiklijuoja ir t.t. ir .t.t. Tai va užsimaniau spalvotos ir priraitytos, nors ir mažytės.
Ir pasitarus su meistru, papasakojus apie idėjų virsmą – gavosi nei ten mažytė (apetitas valgant auga), nei ten spalvota (vienspalvė juoda), nei ten perkrauta. Žodžiu rimtas skaičius.
Apie skausmą. O jėj, o jėj kaip aš bijojau. Ir pačiu laiku, pačiu laiku mazochistiniai polinkiai atsirado. Nes gi jo jo – skaudėjo. Jei kas sakys, jog nieko ten neskauda, žinokit, kad jis jums ne draugas. Ale gi ir malonu visai. Tikrai MALONU. Kiek nuobodu, nors ir bandė mane kalbint meistras. Klausė ar skauda – sakiau, kad džiaugsmelis menkas. Klausė, kodėl trylika – sakiau, kad būčiau tikra vaikštanti nelaimė. Klausė ar ne silpna? Nu ne. Ir daugiau žodžių neištempė. Salomėja gali valandų valandas tylėt. Ir dar sakė, kad mano oda labai jautri, gan smarkiai iškilo ir gali ilgiau laikytis patinimas. Tipo nebijot. O aš tai ką… Aš kadangi nežinau, kaip ten viskas gali būt, tai ir nebijosiu gal… Kelio atgal tai nebėra. Tik sugyt. Ale po valandos reiks nusiimt plėvelę, nuplaut su muilu ir išsitept tepalu, o man tai klausimas pagrindinis… O kaip aš pati pasieksiu? A? Kažkaip teks išsisukt…
Labai juokėsi meistras, kai aš paklausiau:
-JAU???
Kai jau prie skausmo pripratau, labai jau norėjau kokią knygą paskaityt. O labiausiai tai būčiau norėjus žiūrėti, kaip jis dirba. Na gal kitą kartą reiks kur nors priekinėj pusėje pieštis:))) . Nes nujaučia, oi nujaučia visi mano nykštukai, kad kitas kartas bus. Miau.
Ir o bliam, o bliam, vėl namie tarakonas!!!! Nunuodijau. Bet valbalų fobija, as you remember… Nu ir bandau įtikint, kad dzin tie vabalai su tuo ką ištvėriau. Ir dar ką teks ištverti gyjant. Ale kas čia yra, kiekvienam gyvenimo šitame bute mėnesiui – po vieną tarakoną. Fu… Vien dėl to aš išsikraustysiu iš čia, kai tik asmeninė krizė baigsis.
Dabar tu Tryliktasis Karys 🙂
Hmm, o tavo vizito kortelėje skaičiau, kad muiluoti negalima kažkiek ten laiko 🙂 Tepsim tave rytoj visą dieną tepalais :))
Nu ir gerai, tada ne taip perskaičiau 🙂 Bet rimtai – išsirinkai pačią nepasiekiamiausią vietą.
Padėsiu, nieko čia baisaus. Kaip atrodo šviežia tatuiruotė, mačiau daug kartų, taigi nebijau 🙂
Oo, patiktų mūsų vyrijai :))
Sveika prisijungus prie paženklintųjų 😉 Bet ot susigalvojai! Aišku, aš suprantu, kodėl trylika, bet, na vistiek nustebinai… :)Nekantrauju pamatyti.
Sakiau, kad skaudės, bet galima kentėti – tarsi drėgstų. Ar panašiai kažkiek nupasakojau?
Och, lauksiu tolimesnių gyjimo įspūdžių 🙂
Ir… sveikinu 🙂
Sugis po savaitėlės ir pamirši 🙂 Po to dar tattoo maniake patapsi… pažįstu tokį vieną :))
O, sveikinu prisijungus į paženklintųjų būrį 😉
Kiek aš prisimenu, tai nei jokio ten skausmo ypatingo, nei gijimas labai sudėtingas buvo. Gal kokias tris dienas sąžiningai tepiau tą tepalą. Po to ir maudžiaus ir deginaus sekančią savaitę. Ir viskas čiki – susidariau įspūdį, kad truputį perdeda tie tatuiruotojai.
Ir po drabužiais nesijautė.
Taigi ramiau 😉 Ir planuok kitą – čia tikrai liga 😉
Ai, beje, dėl tarakonų. Nusipirk kreidelę tokią arba miltelių ir paberk ar papaišyk ten, iš kur jie lenda. Anksčiau nuomotam bute tik taip atsikratėm tarakonų. Iš pradžių buvo vienas kitas, o po to jų vis daugėjo ir jie buvo vis naglesni 🙁
Pažiūrėsiu namie, man rodos, dar turiu namie. Vis tiek nebereikia jau.
O tarakonai tai pas tave tik į svečius užsuka. Veisiasi greičiausiai bute apačioje, šone ar kur nors kitur netoliese.
O man kažkaip nėra noro dar vieną daryti. Kas per daug man negražu. Nebent ta antroji būtų jau kokia nematoma, intymi.
kaip fainai, kaip fainai (:
tai kokia ten ta akrobatine vieta, jei nepaslaptis?
Kūl, mano irgi nugara 😉
O del tarakonu – kai seniai seniai gyvenau bendrike, padejo toks dalykas kaip veltinio juostele, uzklijuota/uzkalta ant slenkscio. As nesugalvoju logisko paaiskinimo, bet visiem, kurie isbande, tie bjaurybes dingo…
matyt tarakonų kojytės įsipina į vilną ((: