Autobusiniai žmonės

Stovim su broliu Ukmergės stotyje. Keista ta stotis tokia. Apleista. Užkampyje. Bet judėjimas yra. Nuolat aplink mus sukasi siūlytojai: “jaunimas, gal į Vilnių, Kauną?”. Atsikabina, kai pasakome, kad autobusu su studento pažymėjimu pigiau. Laikraščių pardavėja. Kiekvieną kartą mandagiai paklausia vairuotojo ar gali pasiūlyti. Kiekvieną kartą palinki geros kelionės. Kiek metų jau tenka važinėti. Vis ta pati pardavėja.
Štai brolio autobusas į Kauną. Atsisveikinam. Tai pasimatysim. Aha. Tai gal atvažiuok pas mane į Vilnių. Gal, bus matyt, arba per Kalėdas. Na čia jau aš sakau gal. Na iki. Iki.
Man dar dešimt minučių.
Renkasi keleiviai. Daugiausiai studentai. Su uogienėmis ir marinuotais agurkėliais užpildytais krepšiais. Vienas dalykas pasikeitė nuo tada, kai buvau studentė. Dabar daugelio bagažą dar papildė ir nešiojami kompiuteriai. Laukiam. Senyva teta rūko cigaretes. Vieną po kitos. Ji ne vienintelė rūko, bet vienintelė taip keistai atrodo.
Štai ir maniškis autobusas. Iš toli atvažiavo, pačių Mažeikių, kaži bus vietos? Yra. Sėdu. Apžvelgiu kitus keleivius, daugelis miega, klausosi muzikos, maigo telefonus. Ir aš tokia pati. Pasižiūriu ar mano bloge nėra komentarų, patikrinu paštą.
Paskaitysiu. Prieš kokią valandą iki patraukiant link stoties pradėjau skaityt Laurai nupirktą knygą. Negaliu gi padovanot neįsitikinusi ar verta to. Tiesa, kadangi man patinka statistikos pradėjau rašytis perskaitytas knygas. Nes supratau, kad nebepamenu ir nebesuseku autorių bei pavadinimų. Prieš pat įriedant į Vilnių perskaitau paskutinį skyrių. Todėl važiuodama per Vilnių nuobodžiauju. Geraširdis vairuotojas stoja kur tik jo paprašo. Vienu metu lyg pyktelėjo: “ar ne per gerai?”, bet po to, tarsi susigėdęs, pajuokauja: “už bučkį sustosiu”.
Štai jau ir stotis. Šį kartą niekas manęs nelaukia, o troleibusas nuvažiuoja prieš pat nosį. Na ir dzin, parkeliausiu su persėdimais.
Namai vietoje, per savaitgalį nesudegė, nenugriuvo, nenuskendo…
Keista, bet man čia tikrai pradeda patikti.