Niekiviskmėjinėjimai

Kai tave skypu pakalbina žmogus, kurio jau šimtą metų negirdėjai… …ir po “labas” seka – “kaip tavo meilės raikalai?”, reiškia…. … jis pats tikrai turi ką pasipasakoti. Gali nė nesivarginti atsakinėti, o tik klausyti/skaityti.
Taigi va, būna žmonės ir tuokiasi šiais laikais, ne tik skiriasi.

Žmonės. Jeigu jie, kaip kokiam siaubo filme, pradingtų, tai nė velnio aš to nepastebėčiau. Vistiek, jau pripratau laiką leisti viena. Žinau, ateis savaitgalis ir bus taip, ir ne kitaip. Ar susigalvosiu kokią pramogą, kaip sėst į transporto priemonę ir važuot prie jūros, ar miegosiu, vistiek be žmonių.
Aš pati moku visiškai nepastebėti žmonių. Net jei tai minia. Vakar teko pabuvoti šudopolyje. Galvojau nupirksiu vieną kitą dovaną. Tai apėjau tą garbės ratą. Nemačiau nei vieno žmogaus. Jei mane dėl kokio nusikaltimo apklaustų, būčiau ne kokia liudininkė. Turbūt nė nepastebėčiau lavono vidur pirkinių sostinės. Nepamenu nei vieno veido, nei vieno žmogaus, nepamenu, kad tarkim, kur dėl spusties negalėčiau praeiti, kas pastumtų. Tiesiog man žmonių nėra.
Gal kiek kitaip pačioje maxėje. Dovanos nei vienos nenupirkau, nes nei vienas daiktas nemojavo rankytėmis, netabalavo kojytėmis ir nešaukė: “aš aš aš aš skirtas tavo broliui/mamai/ms/bfd./kitam”. Nemojavo tai nemojavo, todėl nuėjau šiaip apsipirkt. Va maxėje tai žmonės karts nuo karto mano galvoje įsijungia, nes palieka vežimus vidur tako, kur mano dydenybė eina, šiaip braunasi visur. Na, bet aplankius įdomiausią maxės skyrių ir patraukusi prie kasų vėl nustebau, kad nėra jokių eilių. Visiškai. Jie ką, ten tik malasi po parduotuvę, bet neperka? O gal tik mano įsivaizduojami žmonės ten trukdė?
Per daug jau pripratau prie abejingumo, kad kai kurios personos ima ir nustebina. Pasakiau vienam vip, kad reikia man nustot su juo bendraut. O tai dar pradės patikt, nes va nebūna online ir jau kažkaip liūdniau, nors nei ten labai reikia, nei ten daug kalbam. Sakau taip gali priklausomybė atsirast. Bet tas vip nustebino pasakydamas, kad būtų gaila jei nebebendraučiau, o ne gūžtelėjęs pečiais ir “kaip nori”.
Baigiu rašinėt nesąmones, einu paskaityt. Bo apsileidai Salomėja, apsileidai lyginant net su tais laikais, kai skaityt laiko neturėjai, bet vistieki godžiai tempeisi knygas iš bibliotekos, taip pat kaip dabar jau tempi iš knygyno. Tik devynios knygos per mėnesį. Nebūtum pradėjus rašytis, nebūtum pastebėjusi savo apsileidimo.

Į rankinę įmečiau nutrūkusį papuošalą. Namuose nusprendžiau ištraukt. Teko viską išraust. Jėtau jėtau, kiek visko aš nešiojuosi:
Standartiniai daiktai (būna daugiau mažiau pas daugelį):
1. Piniginė.
2. Raktai.
3. Pirma mobilkė.
4. Antra mobilkė (gal jau sąskaitą reik pasipildyt, nes jau antras mėnesis tik sos sms galėčiau siųst:)
5. Vienkartinių nosinių pakelis.
6. Mergaitiški ten visokie dalykėliai (įskaitant ir lūpų balzamą, bei dildę)
Pusiau stadartiniai daiktai (skirtingomos variacijomis irgi daug kas gali turėt):
7. Usb atmintinių dėkliukas su dvejomis išoriškai vienodomis raudonomis fliashkemis. Tik viena 1 GB, o kita 4 GB talpos.
8. Užrašų knygelė. Joje dar yra krūvos atvirukų ir kelios foto.
9. Skėtis.
10. Kramtoma guma.
11. Paracetamolis. Anglis (nežinau gi kada kur teks gert).
12. Segtukas plaukams.
13. Degtukai ir žiebtuvėlis – mažylis Zipukas (o aš nerūkau).
14. Kvepalai.
Visai nestandartiniai daiktai (nestandartiniai, ne dėl to, kad keisti, bet šiai, abejoju ar taip jau visos ir rastų pas save):
15. Usb laidas pirmam telefui.
16. Usb laidas antram telefui (dažnai panaudojamas ir kitiems devaisams darbe).
17. Nelegalių XP kompaktas.
18. Dvi knygos (grąžinta ir paskolinta).
19. Žaislas paminėtas ankstesniame įraše.
20. Siūlai su adata.
21. Vodafone mobilus internetas (ne mano ir nenaudojamas, bet veikiantis).
Ne, mano rankinė nėra labai didelė. Vietos dar yra. Kaip gerb. (?) dizaineris Juozukas pasakytų, rankinė turi būti tokia, kad 5kg bulvių maišelis tilptų ir nereiktų vaikščiot su maxes reklaminiais po penkiolika ct.

Šalom!
Anglonas sako, kad mano vardas angliškai:

Juokinga gal, bet mažumėlę nesugebu ištart.
Bet, kaip juokinga būtų jei nuvažiavus į užsienį sumanyčiau taip ir prisistatinėt. Kaip kažkokia ten neaiški Seleumi, o ne streindž Salomėja.

Tuštuma.
Kai dirbi tol, kol tave išprašo iš darbovietės. Kai supranti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso.
Tuštuma, kai atlaidžiai šypsaisi tam, nuo kurio priklauso, kai jis užsiima tuo kuo neturėtų.
Tuštuma.
Kai parašai žmogui, kad gal jau eisi, nes gi nuo 8 ryto nevalgei. Ir po to pasitaisai, kad 8 atsikėlei, bet gi pusryčių nevalgai, taigi…
Tuštuma.
Tobulas balsas sklinda mano bute. Tam tereikėjo įjungti vinampą. O dievai mielieji, kaip gerai tas balsas skamba tuštumoje.
Tuštuma.
Ant virtuvinės palangės pastatai butelį vyno. Du butelius vyno. Nes tuštuma.
Prisimeni, kad lyg tais kartu su DNR, kažkada dieną, ėjai prie elektroninio kiosko ir pirkai chalvos. Ir tik dabar suvoki, kad įmetei tą batonėlį į stalčių.
Paskolink kavos, tau pasakė. Nebeturiu.
Tuštuma.
Tuoj kaimynai belsis dėl garsios muzikos.
Aš esu nuostabiausias. Aš esu talentingiausias. Taip sako tau skaitomos knygos herojus. Ir tu juo tiki. Jis geriausias. Nes tuo tiki.
Tuštuma.
Ir suvoki, kad šiandien ta diena, kai pasakytum “ne”, jei tau pasiūlytų tai ko nuolatos trokšti.
Ne.
Nes tuštuma.
Ir belekelintą kartą garsiai garsiai skamba šita daina. Visos jūtūbės siūlomos variacijos. Ne dėl prasmės. Ši tuštumai nesvarbi. Dėl skambesio. Dėl to, kad gali ritmingai blaškytis po namus.
Tuštuma.

Sako visiems būna tokių dienų, kai norisi prie visų kabinėtis. Norisi visus TEN siuntinėti.
Sako, kad būna dienos, kai vien tik vieno žmogaus pasirodymas tavo akiratyje, paveikia, kaip bulių raudonas plėvesuojantis audeklas (aha, sako, kad būtent tas plėvesavimas veikia, o spalva skirta tik žiūrovams).
Sako, būna tokių dienų, kai tu nori pasakyt viską ką manai tam, kuriam niekas to nepasako.
Sako būna, tokių dienų, kai trokšte trokšti su visais susipykti, susirieti, ir tau visiškai tas pats (jei ne pažadas Tukiui, kad stengsiuos bloge nesikeikt, tai parašyčiau kiek kitaip), kas bus po to.
Dar sako, kad būna tokių dienų, kai galvoji ką čia priplojus, ką čia priplojus, ką čia priplojus.
Sako, būna tokių dienų, kad siunti, jei negauni dėmesio iš tam tikrų žmonių, o jei gauni tai tada viską išlieji ir elgiesi nenormaliai.
Sako, būna tokių dienų, kai tau px kas nutiks toliau.
Vat ir galvoju. Įdomius dalykus, kartais žmonės sako.

Sėdėjom šiandien mes su bbv kavinėj. Valgėm, gėrėm alų. Ir sugeneravom idėją, kad surengsim skyrybų vakarėlį. Taigi chebryte, ruoškitės. Na gi žinot į ką kreipiuosi, liuobėt per vestuves, paliuobsit ir per skyrybas. Čia ypač A.B., bfd., Ro., W., liečia :)). Čia toks gerokai gerokai išansktinis įspėjimas. Dovanų irgi ieškokit.
Tuo pačiu va ir nusprendėm, kad bus proga penkialitrines bačkeles tamsaus alaus pasidalinti (išgėrimo būdu). Bo stovi liūdnos, laukia, kol kas išgers. O kaip gi gersi, kai nei tavo, nei ne tavo.
O kas sakė, kad gyvent nuobodu?