Tuštuma

Tuštuma.
Kai dirbi tol, kol tave išprašo iš darbovietės. Kai supranti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso.
Tuštuma, kai atlaidžiai šypsaisi tam, nuo kurio priklauso, kai jis užsiima tuo kuo neturėtų.
Tuštuma.
Kai parašai žmogui, kad gal jau eisi, nes gi nuo 8 ryto nevalgei. Ir po to pasitaisai, kad 8 atsikėlei, bet gi pusryčių nevalgai, taigi…
Tuštuma.
Tobulas balsas sklinda mano bute. Tam tereikėjo įjungti vinampą. O dievai mielieji, kaip gerai tas balsas skamba tuštumoje.
Tuštuma.
Ant virtuvinės palangės pastatai butelį vyno. Du butelius vyno. Nes tuštuma.
Prisimeni, kad lyg tais kartu su DNR, kažkada dieną, ėjai prie elektroninio kiosko ir pirkai chalvos. Ir tik dabar suvoki, kad įmetei tą batonėlį į stalčių.
Paskolink kavos, tau pasakė. Nebeturiu.
Tuštuma.
Tuoj kaimynai belsis dėl garsios muzikos.
Aš esu nuostabiausias. Aš esu talentingiausias. Taip sako tau skaitomos knygos herojus. Ir tu juo tiki. Jis geriausias. Nes tuo tiki.
Tuštuma.
Ir suvoki, kad šiandien ta diena, kai pasakytum “ne”, jei tau pasiūlytų tai ko nuolatos trokšti.
Ne.
Nes tuštuma.
Ir belekelintą kartą garsiai garsiai skamba šita daina. Visos jūtūbės siūlomos variacijos. Ne dėl prasmės. Ši tuštumai nesvarbi. Dėl skambesio. Dėl to, kad gali ritmingai blaškytis po namus.
Tuštuma.