Category: Tai ko nėra ir laiškai

Labas,
nežinau, net kaip pradėti šitą laišką. Gal nuo to, gal nuo ano, gal nuo trečio. Neseniai, manęs klausė, kas tu? Kam čia aš vis rašau? Lyg gali būti neaišku, kad esi Tas, Kuriam Aš Rašau Laiškus (TKARL).
Žinai, kažkas nutiko laikui. Jis eina visai ne taip kaip turėtų. Atrodo visko nutinka tiek… Na regis tai truko kelias savaites, o pasirodo tik vieną savaitgalį…
Ir pasikartosiu. Kadaise sakiau, kad nieko aš nesuprantu. Betgi ir nebūtina man ką nors suprasti.
Klausi, ko gi jau čia nesuprantu? Na tarkim, kaip čia taip nutiko, kad kelis mėnesius viskas buvo blogai arba blogiau, o dabar ėmė ir tapo gerai. Gi čia ne mano stilius. Man regis net prie šukuosenos netinka tokie pokyčiai. Ai, bet darbe tai viskas ir toliau blogėja. Tai vis gal kažkoks stabilumas, ne?
Ir toliau mane puldinėja lochai. Tu nepatikėtum kokiu pajėgumu. Vakar skaitydama vieną rašliavą skype apsiverkiau iš juoko, ko pasekoje išsiterliojau akių tušu. Ir dar paspringau alum, iš ko darau išvadą, kad lochai pavojingi gyvybei. O po to dar vienas atsibudo. Tušą buvau jau nusivaliusi, o alų išgėrusi, todėl išgyvenau jau be didesnių nuostolių.
Ir vis dar stebiuosi bandos jausmo fenomenu. Žiū net patys protingiausi piliečiai pasiduoda ir liejasi į bandą. Ir užmaskuoja tai smalsumu. Aš čia ne, aš čia ne prie ko, aš taip nedarau, čia tik šiaip, na iš smalsumo… tik iš smalsumo, kad sužinot kaip kas veikia, kas čia gero ir bla bla. Tik smalsumas. Papasakokit bobutei. Jei tik rasite tokią, kuri klausys.
Dar supratau ką reiškia nebespėti skaityti. Nors įsigudrinu dar kažkaip. Taip pat žinau kas yra nuolatinio neišsimiegojimo būsena. O kaip gi, jei kėlimosi laikas savo vietoje, bet štai gulimosi tai pasislinko ohoho kur. Be to dar gi tas lyg šiol nepatirtas dalykas – laisvai norėti. Net ir beprotiškai nereikalingų dalykų (pėlės metalistės).
Va taip vat mielasis, TKARL, baigiu gi laišką ir persijungiu į darbinį tekstą. Iki
Salomėja

Nenusivilia tas, kuris nesitiki. Taip man kadaise buvo pasakyta. Ne vieną kartą. Ir dabar, kaip niekada aš suvokiu šitų žodžių prasmę.
Likimo išbandymas, žiū, žmogus jau susirietęs į kamuoliuką. Mirti? Užgesti? Nebetikėti? Ar gyventi? Gyventi! D.S., sakė, kad raganos niekada nemiršta.
Nemiršta. Net jeigu bando.
Tikėti? Tais kurie atsakingi už žmonių likimus? O gal paprašyti, kad Tas, Kuris Viską Sugalvojo imtų ir atiduotų tą atsakomybę. Į šitas šaltas rankas.
Pamokos išmoktos. Konspektai išsaugoti. Svarbiausi dalykai pabraukti raudonai. Eiti. Tą pačia kryptimi.

Kažkas atsitiko laikui. Jis eina kažkaip iškreiptai.
Kažkas atsitiko žmonėms. Nors jiems visada buvo kažkas atsitikę.
Žlunga amplua.
Rašosi naujos istorijos.
Baigiu išrankioti net smulkiausias šukes iš kilimo. Nebeduria kojų.
Viršiju greitį. Baisu. Smagu. Kodėl gi ne?

Labas,
rašau štai vėl laišką. Sakau pasveikinsiu su naujais, papasakosiu, kaip man sekasi.
Ir kaip gi? Neįtikėtinai gerai. Ne ne ne! Nekelk to antakio taip aukštai ir mįslingai. Aš netgi nepapuoliau į sėkmių periodą. Tikrai. Darbe viskas tik blogėja ir blogėja. Ką čia ir bepasakosi. Panašu, kad bus dar blogiau, tai tikrai turėsiu progų pasiskųsti.
Atsirado gana nemalonių šeimyninių rūpesčių. Nieko nepakeisi, telieka tik pergyventi ir sulaukti pabaigos.
Susirgau. Nors kovoju.
Regis nieko gero. Bet. Tas bet toks gražus gražus žodis. Juk visada būna “bet”.
Bet atsirado laimės pojūtis. Toks nedrąsus. Besidairantis į šalis. Bijantis iškišti nosį. Juk ir šalta, ir baisu. Bet ir nuobodu tam laimės pojūčiui sėdėt ten, kur ta nosis sukišta. Ir lenda jo vis daugiau ir daugiau. Supranti, net nuolatinis mano istorijų, svarstymų, baimių, pagalvojimų, minčių klausytojas pasakė:
t.II: reiškia tą, kad jautiesi laiminga. ir tiek:)
Sent at 7:14 PM on Monday
O tai jau daug. Ir beveik nepatirta.
Tu gi miršti iš smalsumo su klausimu kas gi paskatino tą laimės jausmiuką lįst lauk. Sako, kad gazas-dugnas. Drąsa rizikuoti. Neturėjimas ko prarasti, ko pasekoje buvo nuostabu atrasti. Sugebėjimas vis dar tikėti. Pasitikėti. Krentančios žvaigždės. Jei bandai sugalvoti norą, tai gal visgi tiki tuo? Man sakė, kad tik nuo norų viskas priklauso. Jei pasakai norą krentančiai žvaigždei, tai gal tikrai nori, kad jis išsipildytų?
Ir taip mozaikos gabalėliai suranda savo vietas. Ne visi, tačiau pakankamai.
Besišypsanti mergaitė eina miegot. Sakiau tau, kad gal išmoksiu grot? Jau greitai.
Dar parašysiu.
Salomėja
P.S. Bet jis tikrai lenda iš urvo. Tas laimės jausmiukas.

Labas,
Laukei? Nelaukei? Kaip ten bebūtų sulaukei mano laiško. Čia aš galėčiau tau pažerti Kalėdinių sveikinimų. Pabarstyti juos cinamonu, kad būtų saldžiau. Bet gi žinai, kad greičiau jau šastelėsiu pipirų. Ne iš blogos valios, tiesiog tokia jau aš.
Kaip gi aš gyvenu? Turbūt, kaip ir visi. Galiu pasiskųsti krize. Bet štai dar tik vakar vienam artimam žmogui sakiau, kad visas šitas reikalas leidžia savęs paklausti, o ką norėčiau veikti jei nebereiktų keltis kas rytą į darbą. Štai tarkime išmes, naują rasti bus sunku, todėl rasis nemažai laisvo laiko. Ką be savęs graužino norėčiau daryti. Na po to, kai atsitingėčiau į valias ir jau užsimanyčiau kažką veikti? Ir žinai, tikslaus atsakymo neradau dar, bet kažkokia vizija formuojasi. O iš tos vizijos kilo diskusija, galimybių skaičiavimai, beigi kalbos, kad kai kurie dalykai visai įmanomi suburus teisingą komandą. Taip, kad pirmyn ir tik pirmyn.
Mažiau bijoti ir pamąstyti kiek laisvės suteikia vienas ar kitas pokytis.
Per šias Kalėdas norėjau tik vieno dalyko. Jis buvo susijęs su viena persona. Tačiau kadaise tokis žmogeliukas man leptelėjo, kad aš galiu daryti viską ką noriu. Betgi, aš paklausiau, o jei mano noras susijęs su kitu žmogumi ir nesutampa su jojo troškimais? Tada nugali stipresnis, buvo man atsakyta. Taigi, per šias Kalėdas norėjau tik vieno dalyko. Tačiau buvau silpnesnė. Tada nusprendžiau išpildyti norus tų, kurių troškimai susiję su manimi. Jaučiuosi pasigerinus savo murziną karmą.
Ir gydausi. Bandau. Bandau nusikratyti priklausomybės nuo abejingojo. Taip mano telefone atsirado šešios neišsiųstos žinutės (jos pačios nukeliauja į juodraščius, kai aš piktai užlenkiu telefoną užuot paspaudusi “siųsti”).
O gavai mano dovaną? Viešai parašyti ko aš nenoriu gauti, tikrai nebuvo klaida. Įvertinusi padovanotas gėrybes galiu pasakyti, kad nieko nereikalingo. Namų ūkis gauna +3 knygas, prietaisą, kuriuo vieniša mergina gali labai lengvai pasigaląsti vienintelį peilį, vienetinių papuošalų. O kai prirašiau čia visko apie nuolat piešiamas spirales, tai visaiNEkeista gauti auskarus su jomis.
Šitos šventės pagaliau nuoširdžiai padėjo atrasti vienišo gyvenimo pliusus. Nes aš tiesiog ilgėjausi, kada gi sugrįšiu čia, kur dabar jaukiai sėdžiu apsupta savo betvarkės. Ir niekas nekvaršina galvos. Kadangi gi esu bais pagiringa ir be sveikatos, tai net bifido bakterija manęs neišviliojo iš šito urvo. Gana blaškytis po svietą. Ir taip jau man kaip mizantropei per didelis kiekis žmonių buvo.
Vis prisimenu trečiadieninį pokalbį su t.II. Aš net gerokai įdienojus dar nežinojau kokie mano planai Kūčių vakarui. Norėjau to ko negalėjau gauti. Rinkausi iš kelių galimybių. O pasakiau, kad šiaip tai noriu su kuo nors būti, bet visai nenoriu bendrauti. Pašnekovas man pasakė, kad tam reikalingas ypatingas žmogus, nes mažai kam tiktų būti ir nebendrauti. Priminiau gi, kad pats dar tik praėjusį savaitgalį sugebėjo tai. Ir sunku visai nebuvo. Bet po to vis mąsčiau ir tebemąstau, kad išties labai labai mažai žmonių kurie tai gali. Tuo mikliai įsitikinau per pastaras dvi dienas: mano tylėjimas priimamas, kaip asmeninis įžeidimas; man būdingi trumpi, sarkazmu paskaninti atsakymai = neapykanta; mano požiūris ir daugelio dalykų suvokimas iš vis nepriimami. O juk visa tai man padeda save pažinti. Suvokiu, kokių žmonių sąmoningai ir nesąmoningai ieškau. Ir kad jų tikrai yra. Ir kad mane žavi tie, kuriems nereikia nieko aiškinti. Jie tiesiog ŽINO. Jie neprikibs prie intonacijos, žvilgsnio. Jie nenustebs jei pasakysi, kad esi ragana ar dar ką nors keistesnio. Ir jie visada priims tą tobulą pasiiaiškinimą dėl visko: nes taip noriu aš.
Jau pabodo laiškas? O ar aš liepiu skaityt? Aš juk juos tau siunčiu, kaip žinutę butelyje. Gal gausi, gal ir ne. Gal pasieks tai ką noriu pasakyti, o gal nuplauks tavo žvilgsnis paviršiumi. Ypač jei laiškas pasieks netinkamu laiku.
Bet baigiu baigiu jau, kol neišpasakojau visko. Ir taip nemažai gavai. Juk žinai, kad po mano buitiniais asmeniškumais visada yra kas nors paslėpta. Iki.
Salomėja

Klausyk, Nematomas drauge, šiandien truputį išprotėjau. Matai gi pats. Kodėl? Gal todėl, kad dieną pradėjau vienu veiksmu, kurio negaliu paviešinti, tačiau jis buvo tas, kurio… bijojau. Baigėsi gerai. Gal todėl, kad visą dieną kalbos buvo švelniai tariant keistos:
– Salomėja, norėčiau tave pamatyt pavartojusią LSD. Tu tikrai atsiskleistum…
Gal todėl, kad nuotaikos darbe buvo groteskiškos? Sveikinimai su nuojautom… Ai, Nematomas… Kaip keista, kai tu jau viena koja žengi į susitikimą su vvvip, o tave pagauna ir laiko susirinkime, po kurio norisi rinkti sūrius lašus nuo veido…
Ech, Nematomas drauge, aš pagaliau išdrįsau pasakyti, kodėl ryt galiu neleisti laiko su gimdytojais, bei pasakiau, kokios nuotaikos būsiu jei leisiu. Jei leisiu – būsiu nusivylus dėl… Šiandien aš elgiuosi sau nebūdingai. Užkalbinau žmogų, nors tikrai nenoriu atsakymo. Atsiprašau.
Beprotė, Nematomas. Beprotė tik ir telaukianti, kol ją kas nors įskaudins.
Jis išėjęs sako:
– JEI visgi nuvažiuosi, tai nerėk ant visų. Bent jau per Kalėdas.
Nusišypsau. Juk nepatikėtum, kad galiu rėkti? Bet jis žino, kad galiu.
Gūžt į kamuoliuką.
Sako, greit Kalėdos. Nesu viena, Nematomas. Turiu pasiūlymą leisti Kalėdas Trakų paežerėse. Tutbūt čiupinėsiu šitą galimybę, ją mylėsiu, o jei nepasinaudosiu, tai padėsiu ant lentynos, kaip retro atviruką. Bet… Man tau meluot? Juk negaliu meluot tau ir sau… Ar galiu? Juk žinai, kur ir su kuo noriu būti.
Taip, Nematomas, aš šiandien mažumą išprotėjusi. Kodėl ne. Ne tiek, kiek gerb. Dali, paveikslus vadindamas “Napaleono nosis, tapusi nėščia moterimi, išvedusia pasivaikščioti jo šėšėlį su melancholija po tikrus griuvėsius”.
Taip, aš šiandien bijau… Man norisi būti ta kate, kuri glaustosi glostoma… Bet nesu. Karnavalas būna naujų metų naktį…
Nematomas drauge, aš šiandien darbe sakiau, kad sąžinė šiais laikais trukdo. Bet vistiek niekaip negaliu susitaikyti su neteisybe. Bet negelbėsiu pasaulio.
Velniop.
Ar ne per dažnai kartoju tą žodį?
Juk žinau išeitį. Tereikėjo išsilieti. Ačiū, kad klausei.

Stuktelėjo į galvą mintis. Tuk tuk tuk.
Kai tik tobulos pilies statybose belieka tik išsišluoti statybines dulkes… aš ją imu ir sugriaunu. Nenoriu toje tobulybėje gyventi. Daug malonesnis procesas – statyti. Tada kitai piliai sugalvoju didesnius reikalavimus, bet tobulam statiniui išaugus – bum.
Ir taip jau ne vieną kartą.
Gyvenimas.

Eikš, Nematomas Drauge! Geresniu laiku nė negalėjai ateit. Einam einam, žiū ką parodysiu. Va čia. Matai kokios durys? Neseniai atradau. Kur šitos durys veda aš nežinau. Niekada nėjau. Vis ateinu pasvajot. Arba pabijot. Kas kartą šalia jų apima keisti jausmai. Tai pro plyšius veržiasi bauginantis šaltis, o pačios durys būna apšerkšniję. Tada mane ypač traukia eiti. Bet ir laiko kažkas. Kartais čia atėjus užuodžiu kvapus. Norisi sekti paskui, bet ir vėl kankina nežinomybė. Kaip tas duris radau? Netyčia. Kaip bjaurusis nuostabusis pasakytų: “ėjau pro šalį”. Blaškiausi, ieškojau vietos, nerimau. Reikalavau atsakymų. Verkiau. Klajojau po savo pasaulius. Ne visus. Tik tuos. Na tu žinai, Nematomas, kuriuos. Ir tada radau duris. Su jomis atėjo ramybė ir pakylėjimas. Vos tik apima liūdesys, ar ilgesys, aš tik šast ir čia. Aš gi turiu šitas duris. Žinai, kuo man patinka durys? Jas galima trankyt. Ir kai viskas mane už*is aš jomis trinktelėsiu ir nueisiu naujais keliais. Kad ir kas už jų lauktų. Jei yra trylika pasaulių, apsisprendimų kalnai, jausmų labirintai bei pyragai, tai manau vienos papildomos durys nesugadins šio gražaus Salomėjos chaoso. Ir patikėk, eisiu viena. Ir tik viena. Na tu, kaip Nematomas, greičiausiai irgi pralįsi. Bet gi tu turi privalumą, esi nematomas ir kartais galiu apsimest gi, kad nėra tavęs. Ir trinktelėjus durimis aš dar nežinau ar norėsiu grįžti. Ir jei norėsiu, tai dar neaišku kokia. Todėl kol kas pasilikime jas, kaip tą pasirinkimo laisvę. Galbūt už jų keturioliktas pasaulis. Nes vis atsiranda dalykų, kurie niekaip neberanda vietos tuose trylikoje.

Labas,
Tik jau nesakyk, kad ilgai teko mano naujo laiško laukti. Štai, imk, skaityk ir neburbėk.
Šiandien esu Ukmergėje. Sugalvojau, kodėl atmetus visas kitas priežastis, aš taip greit čia užsidepresuoju. Nes gi čia esu ne visai Salomėja. U know.
O kas gero?
Kažkada jau sakiau, kad kai man kas liečia galvą tai galiu pradėti murkti… Štai šiandien galvojau tikrai murksiu, kai kirpėja plovė mano kasas. :))) Ir kaip faina, kad spalvą pagyrė. Nors iki mano norimos dar toli toli toli ir dar vienas toli, visgi gal vertėjo ten su ta natūralia ne chemija užsiimt.
O dar žinok, man labai juokinga buvo, kai parduotuvėje mama ėmė patarinėt, kad kento nerūkyčiau, nes kažkurios tai ten cigaretės geresnės. Aišku, jai sunku gal patikėt, kad kai šitiek geriu, man visgi nebūdingi kiti žalingi įpročiai. Na žinai, cigaretės, narkotikai, vyrai… Ta proga, kad mamos gimtadienis šiandien, tai teks vėl kraują alko atskiesti. Ta pačia progą prižiūrėjau tą pačią mamą, kad pakankamai vyno prigriebtų.
Kas gi čia dar? Turbūt nieko, tai grąžinu broliui pc (nu nieko nieko tie obuoliai, bet kas sugalvojo juos baltus daryt, tai tas yra lochas paskutinis tarp lochų) ir einu vėl miegoti. Arba Bukowskį pradėt skaityti.
Ate.
Salomėja

Ech, Nematomas Drauge, vis dar nepasiuntei manęs? Nei toli, nei arti. Tu vienintelis žinai, kada mane reikia palikti ramybėje. O kiek yra žmonių, kurie prisidengia dėmesingumo kauke idant patenkintų smalsumą. Ir kaip pyksta, kai išgirsta ne tai ko nori. Jei tyliu, esu apkaltinama abejingumu, šaltumu ir kitomis baisiomis nuodėmėmis. Ir jei galų gale išdėstau bėdas ar nuogąstavimus, gaunu guosti, kad viskas man bus gerai. Nes atrodo, kad nusižengti taisyklėms yra kažkas baisaus. O to laimingo gyvenimo taisyklių tiek daug: šeimyninis gyvenimas, stabilus darbas, pirkiniai, kuriuos gali paliesti, dar kažkas. Ir kaip galiu leisti krūvą pinigų svajonei, kai neturiu žieminių batų. Ne gana to, kad turiu gyventi pagal tas keistas laimės taisykles, tai dar man reikia reikšti susidomėjimą dalykais, kurie nė velnio man nerūpi. Neįjungtas šildymas, savos gamybos Kalėdiniai atvirukai, nusipirkta suknelė, vitaminai nagams stiprinti. Suprask, Nematomas, man tai nė velnio nerūpi. Ir jei tai pasakau, gaunu grąžos, kad štai matai kokia aš, man nori pasipasakoti, o aš, o aš… Bet juk tai ne mano gyvenimas.
Ir kada gi žmonės supras, kad aš gyvensiu be kaukės. Nors ji privaloma. Man nusispjaut. Aš stengiuosi būti drąsi, stengiuosi būti stipri. Bet prieš artimiausius aš nesistengiu nuslėpti baimių. Jie žino. Kaip ir tu Nematomas, žinai kada išeit, kada ateit, ko paklaust, kada patylėt.
Tu žinai, Nematomas, kad dabar aš ir tik aš esu pagrindinė veikėja savo mintyse. Aš būsiu egoistė ir darysiu taip kaip noriu. Aš ir tik aš sau rūpiu. Ir dar MS. Visi kiti… Jiems teks susitaikyti, kad manipuliacijomis manęs nepaveiks. Aš beveik sunaikinau sąžinę.
Tu man nesakai, kad gal viskas bus gerai, tu man sakai, kad palaikysi jei viskas bus blogai. Pradžiai to ir užtenka.
O šiandien aš esu pakylėta, širdy laukimas, galvoje matematika, bet nematau jokių priežasčių tau viską pasakoti. O tu ir nesupyksi nesužinojęs. Tai jau ir eik.