Žodžiai laiške

Labas,
rašau štai vėl laišką. Sakau pasveikinsiu su naujais, papasakosiu, kaip man sekasi.
Ir kaip gi? Neįtikėtinai gerai. Ne ne ne! Nekelk to antakio taip aukštai ir mįslingai. Aš netgi nepapuoliau į sėkmių periodą. Tikrai. Darbe viskas tik blogėja ir blogėja. Ką čia ir bepasakosi. Panašu, kad bus dar blogiau, tai tikrai turėsiu progų pasiskųsti.
Atsirado gana nemalonių šeimyninių rūpesčių. Nieko nepakeisi, telieka tik pergyventi ir sulaukti pabaigos.
Susirgau. Nors kovoju.
Regis nieko gero. Bet. Tas bet toks gražus gražus žodis. Juk visada būna “bet”.
Bet atsirado laimės pojūtis. Toks nedrąsus. Besidairantis į šalis. Bijantis iškišti nosį. Juk ir šalta, ir baisu. Bet ir nuobodu tam laimės pojūčiui sėdėt ten, kur ta nosis sukišta. Ir lenda jo vis daugiau ir daugiau. Supranti, net nuolatinis mano istorijų, svarstymų, baimių, pagalvojimų, minčių klausytojas pasakė:
t.II: reiškia tą, kad jautiesi laiminga. ir tiek:)
Sent at 7:14 PM on Monday
O tai jau daug. Ir beveik nepatirta.
Tu gi miršti iš smalsumo su klausimu kas gi paskatino tą laimės jausmiuką lįst lauk. Sako, kad gazas-dugnas. Drąsa rizikuoti. Neturėjimas ko prarasti, ko pasekoje buvo nuostabu atrasti. Sugebėjimas vis dar tikėti. Pasitikėti. Krentančios žvaigždės. Jei bandai sugalvoti norą, tai gal visgi tiki tuo? Man sakė, kad tik nuo norų viskas priklauso. Jei pasakai norą krentančiai žvaigždei, tai gal tikrai nori, kad jis išsipildytų?
Ir taip mozaikos gabalėliai suranda savo vietas. Ne visi, tačiau pakankamai.
Besišypsanti mergaitė eina miegot. Sakiau tau, kad gal išmoksiu grot? Jau greitai.
Dar parašysiu.
Salomėja
P.S. Bet jis tikrai lenda iš urvo. Tas laimės jausmiukas.