Vidinės slaptos durys

Eikš, Nematomas Drauge! Geresniu laiku nė negalėjai ateit. Einam einam, žiū ką parodysiu. Va čia. Matai kokios durys? Neseniai atradau. Kur šitos durys veda aš nežinau. Niekada nėjau. Vis ateinu pasvajot. Arba pabijot. Kas kartą šalia jų apima keisti jausmai. Tai pro plyšius veržiasi bauginantis šaltis, o pačios durys būna apšerkšniję. Tada mane ypač traukia eiti. Bet ir laiko kažkas. Kartais čia atėjus užuodžiu kvapus. Norisi sekti paskui, bet ir vėl kankina nežinomybė. Kaip tas duris radau? Netyčia. Kaip bjaurusis nuostabusis pasakytų: “ėjau pro šalį”. Blaškiausi, ieškojau vietos, nerimau. Reikalavau atsakymų. Verkiau. Klajojau po savo pasaulius. Ne visus. Tik tuos. Na tu žinai, Nematomas, kuriuos. Ir tada radau duris. Su jomis atėjo ramybė ir pakylėjimas. Vos tik apima liūdesys, ar ilgesys, aš tik šast ir čia. Aš gi turiu šitas duris. Žinai, kuo man patinka durys? Jas galima trankyt. Ir kai viskas mane už*is aš jomis trinktelėsiu ir nueisiu naujais keliais. Kad ir kas už jų lauktų. Jei yra trylika pasaulių, apsisprendimų kalnai, jausmų labirintai bei pyragai, tai manau vienos papildomos durys nesugadins šio gražaus Salomėjos chaoso. Ir patikėk, eisiu viena. Ir tik viena. Na tu, kaip Nematomas, greičiausiai irgi pralįsi. Bet gi tu turi privalumą, esi nematomas ir kartais galiu apsimest gi, kad nėra tavęs. Ir trinktelėjus durimis aš dar nežinau ar norėsiu grįžti. Ir jei norėsiu, tai dar neaišku kokia. Todėl kol kas pasilikime jas, kaip tą pasirinkimo laisvę. Galbūt už jų keturioliktas pasaulis. Nes vis atsiranda dalykų, kurie niekaip neberanda vietos tuose trylikoje.