Ech, Nematomas Drauge, vis dar nepasiuntei manęs? Nei toli, nei arti. Tu vienintelis žinai, kada mane reikia palikti ramybėje. O kiek yra žmonių, kurie prisidengia dėmesingumo kauke idant patenkintų smalsumą. Ir kaip pyksta, kai išgirsta ne tai ko nori. Jei tyliu, esu apkaltinama abejingumu, šaltumu ir kitomis baisiomis nuodėmėmis. Ir jei galų gale išdėstau bėdas ar nuogąstavimus, gaunu guosti, kad viskas man bus gerai. Nes atrodo, kad nusižengti taisyklėms yra kažkas baisaus. O to laimingo gyvenimo taisyklių tiek daug: šeimyninis gyvenimas, stabilus darbas, pirkiniai, kuriuos gali paliesti, dar kažkas. Ir kaip galiu leisti krūvą pinigų svajonei, kai neturiu žieminių batų. Ne gana to, kad turiu gyventi pagal tas keistas laimės taisykles, tai dar man reikia reikšti susidomėjimą dalykais, kurie nė velnio man nerūpi. Neįjungtas šildymas, savos gamybos Kalėdiniai atvirukai, nusipirkta suknelė, vitaminai nagams stiprinti. Suprask, Nematomas, man tai nė velnio nerūpi. Ir jei tai pasakau, gaunu grąžos, kad štai matai kokia aš, man nori pasipasakoti, o aš, o aš… Bet juk tai ne mano gyvenimas.
Ir kada gi žmonės supras, kad aš gyvensiu be kaukės. Nors ji privaloma. Man nusispjaut. Aš stengiuosi būti drąsi, stengiuosi būti stipri. Bet prieš artimiausius aš nesistengiu nuslėpti baimių. Jie žino. Kaip ir tu Nematomas, žinai kada išeit, kada ateit, ko paklaust, kada patylėt.
Tu žinai, Nematomas, kad dabar aš ir tik aš esu pagrindinė veikėja savo mintyse. Aš būsiu egoistė ir darysiu taip kaip noriu. Aš ir tik aš sau rūpiu. Ir dar MS. Visi kiti… Jiems teks susitaikyti, kad manipuliacijomis manęs nepaveiks. Aš beveik sunaikinau sąžinę.
Tu man nesakai, kad gal viskas bus gerai, tu man sakai, kad palaikysi jei viskas bus blogai. Pradžiai to ir užtenka.
O šiandien aš esu pakylėta, širdy laukimas, galvoje matematika, bet nematau jokių priežasčių tau viską pasakoti. O tu ir nesupyksi nesužinojęs. Tai jau ir eik.