Category: Tai ko nėra ir laiškai

Kai man sako:
Tu keista.
Aš pagalvoju:
Ačiū už komplimentą.
Niekadada neklausiu kodėl.
Kai man sako:
Ačiū, buvo skanu.
Aš pagalvoju:
Taigi aš gaminau, ar gali būt kitaip?
Atsakau:
Ai, kokia ten iš manęs kulinarė.
Kai man sako:
Suprantu tave.
Aš pagalvoju:
Tikrai? Aš tai ne.
Bandau paklausti ir ką gi supranta?
Kai man sako:
Gražiai atrodai.
Aš pagalvoju:
Pudrink kam nors kitam, man tas negresia.
Atsakau:
Ačiū.
Ir pasižiūriu į veidrodį.
Kai man sako:
Nustok pykt.
Aš pagalvoju:
Tai nepykdyk.
Pasakau:
Nematei manęs piktos.
Kai man sako:
Pasiilgau tavęs.
Aš pagalvoju:
Iš kur rudenį drugeliai pilve?
Atsakau:
Melagis.
Kai man sako:
Gerai dirbi.
Aš pagalvoju:
Ką dabar dar reikia padaryt?
Atsakau:
Stengiuos.
Kai man sako:
Padaryk bjaurų darbą.
Aš pagalvoju:
Ne ne ne.
Atsakau:
Iki kada?
Kai manęs klausia:
Nori šokolado?
Aš pagalvoju:
Noriu.
Atsakau:
Noriu.
Kai manęs klausia:
Ar myli mane?
Aš pagalvoju:
Labai.
Atsakau:
Į durnus klausimus neatsakinėju.
Man sako:
Tu pasikėlusi.
Galvoju:
Tikrai taip!
Atsakau:
Vadinasi sekasi laikytis susikurto įvaizdžio.
Kai man sako:
Tu nusišneki.
Galvoju:
Šūdas šūdas šūdas.
Atsakau:
Ee, nu blondinė gi širdy, ko norėt.
Kai man sako:
Nebegerk šiandien.
Galvoju:
Tu teisus.
Sakau:
Neaiškink.
Man sako:
Tu įdomi.
Aš pagalvoju:
Pati žinau.
Atsakau:
Ane?
Kai man sako:
Tu kitokia:
Galvoju:
Kitokių niekam nereikia.
Ir nieko nesakau.
Kai man sako:
Esi kaip visos.
Galvoju:
Tai paskutinis mūsų pokalbis.
Sakau:
Užtat tu išskirtinis chamas.
Kai man sako:
Tu ypatinga ir nuostabi.
Aš pasimetu ir nežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti.

Labas,
Šlapia? Šalta? Niūru? Bet ar ne toks oras labiausiai atitinka tavo charakterį? Šlapiasšaltasniūrus. Nepyk gi, juokauju. Žinai, pastaruoju metu vis sutinku dvi mergaites. Jos vis prašo manęs išspręsti jų ginčus. O aš tik klausausi. Suku galvą nuo vienos, prie kitos. Bėgu, plaukiu, lekiu ant jų žodžių. Kartais tokių klampių, kartais visiškai paprastų.
Ką jos kalba, klausi tu. O aš, kaip visada ciniškai pakeliu antakį ir atporinu  – ko tik jos nekalba. Pavyzdžiui?
Viena mergaitė klausia kitos
kas yra meilė.
Meilė? perklausia nustebusi ta. Na kai myli.
O kaip būna, kai myli? neatstoja pirmoji.
Na tai jei kyla toks klausimas, vadinasi nemyli.
Bet ar tai reiškia, kad visas pasaulis nemyli, nes kelia tuos klausimus? pirmoji nerimsta.
Na bet žinai: mylėti tai klausyti. Ir girdėti. Mylėti, tai prabusti kartu. Fiziškai arba mintimis. Mylėti, tai užmigti po meilės glaminių, arba šiltame glėbyje. Mylėti, tai kalbėtis. Mylėti, tai linksmai plauti indus, putomis aptaškant mylimojo nosį. Mylėti, tai pakutenti pilvuką. Mylėti, tai bučiuoti kaklą, kol stovi prie šviesoforo.
Oho? Ir visa tai reiškia mylėti? O kur gi kančia? vis dar nepasiduoda pirmoji.
Kančia nėra meilė. Kančią sugalvojo tie, kurie meilės nepatiria. Iš pavydo menkina kitų žmonių jausmus.
O kada meilė baigiasi? Kai nebenori tavo išvardintų dalykų?
Ne… juk tada gali atrasti vis naujų ir naujų meilės simbolių.
Tai kada?
Kai atsiranda abejingumas.
Ir abi mergaitės susimąsčiusios susikabina už rankų ir nueina rinkti rudeninių lapų.
O aš lieku ir rašau tau šį laišką. Kaip manai, o kaip lapai laikosi ant medžio?
Iki
Salomėja

Bloga nuotaika tai lyg nuodai. Iš pradžių susitelkia tik ties vidinio namuko slenksčiu.
Po to kyšteli koją.
Po to jau, žiū, stovi abejomis.
Pasidairo. Pradeda liesti visus daiktus. Vidinius paveikslus, nematomomis seilėmis aptaško kilimus, nupėdsakuoja baldus. Stoviu išpūtusi akis ir stebiu vis didėjantį siautulį. Bandau sutramdyti. Siūlau atvirumo arbatos. Apdovanoju abejinga tyla. Apšaukiu vos girdimais žodžiais. Slepiuosi už Nematomo nugaros.
Po to išdrąsėju.
Supykstu. Ir pradedu jausti, kaip apsinuodijimo sukeltas šlykštumas praeina. Stumiu blogą nuotaiką atgal prie durų. Tuo pačiu greitai nuvalau jos pirštų antspaudus, barstau kilimų valymo miltelius pėdsakams ištrinti.
Ji gūžiasi.
Traukiasi.
Lėtai.
Nenoriai.
Kartais vis randa landą. Įsitvirtina grindų plyšelyje. Įsikabina į lentynas. Bando slėptis knygų puslapiuose.
Randu.
Naikinu.
Varau. Kartais paglostydama, įkalbinėdama. Kartais pikčiau. Ir štai mes jau tarpduryje. Ir tik jausdama pergalę klausiu: „ko čia atsibeldei“. Ji nusuka akis. Nuodai. Užtrenkiu duris. Keturis kartus pasuku užraktą. Liko nemalonus įsibrovimo jausmas.
Pamerksiu gėlių.
Uždegsiu židinį.
Iškepsiu pyragą. Išblės. Kviečiu tave pas mane.

Kac kac kac. Šypsaisi. Ir vėl aš nežinodama, kaip gi kreiptis, kviečiu kačių kalba. Kaip kengūrą, kaip šunis, kaip voverę miške. Kac kac kac, nuotaika puikioji!
Sukasi dainos, melodijos, vaizdai. Ir katinas šalia kojų. Irgi sukasi. Ir mintys. Sukasi. Apie tai. Kas aš ir kodėl. Kam aš ir kur link. Kaip visada. Tau sau man.
Galiu šypsotis. Galiu verkti. Galiu šypsotis ir verkti vienu metu. Galiu sapnuoti žmones, kuriuos kadaise sutikau. Ir lygiai taip pat tuos, katrie dar tik kada nors pasipainios kelyje. Galiu pasiekti. Galiu šaukti. Galiu miegoti visą dieną. Galiu. Ar ne?
Nykštukų choras išdrikusiai traukia dainą. Tą pačią, kur “ai vil survaiv”. Medaus? Citrinos? Druskos? Pipirų? Nežinau! Tai imk pomidorą. Tada. Po velnių!

Lūžtančios bulgarkės, užgęstantys serveriai, ne ten privirinta, ne ten pamatuota. Tai buvo išorinis diametras, o ne vidinis. -visa alga. Ak, Salomėja, kodėl tu niekada dar nebuvai užsienyje (buvau Latvijoje ir Estijoje!)? Kodėl kodėl kodėl? Nežinau. Išleidžiu visus litus pasiruošimui. Turiu bilietą kišenėj. Bet ar būsim kelte. Gal ne. Gal taip. O gal ne ne ne? Taip taip taip. Būsim? Nebūsim? Nežinau! Spėsim? Tai aišku! O gal ne? Gal ne? Eik jau, tikrai taip! Naktiniai vaiduokliai išmuša iš pusiausvyros. Kam jūs tai darot? Kam? Geriau nuo to? Aš esu linkusi draugauti. Priimti visus vaiduoklius, kaip gyvenimo nuotykį. O kodėl ne? Avantiūra.  Mes galim! Taip! Ne? Kada paskutinį kartą normaliai miegojai? O ilsėjaisi kada? Nukritimas antrą valandą nakties išsekus ir kėlimasis devintą ryto. Reikia ir dirbti, ir ruoštis, ir padirbti ateičiai. Kam tu ardaisi? Dėl tos stipendijos? Bet ji vienintelis šansas, kad grįžę nežlugsim. Mes važiuosim. O jei ne? Negali būti ne, nes tam jausmui aš nepasiruošus. Taip ir tik taip, ir taip, ir taip, ir jokių galbūt.  Ir niekaip kitaip. Ir jau kokį penktą kartą rašau: pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – druskos stulpu pavirsi.

Labas,
ar pastebėjai, kaip greitai smėlio laikrodžio smiltelės krenta. Greitai, kai žymi vasaros pabaigą. Greitai, kai jaučiu, kad nieko nebesuspėju. Tik rašau rašau rašau. Ta pačia proga ir tau parašysiu. Kodėl gi ne?
Pastarosios dienos praslinko taip, tarsi aš būčiau ne aš. Įtampa, bėgimas, baimė ir absoliutus netikrumas. Vis dar kabantis klausimas AR. Ir noras noras noras. Nes aš noriu, nes esu verta. Nuotykis mane šaukia. Žinai, tai jausmas, kaip prieš naują meilės romaną, kai žinai, kad jis prasidės po suplanuoto pasimatymo. Juk buvo taip. Ir ne kartą. Tik dabar bus kitaip. Kolektyvi dviejų žmonių meilė su lietumi, vėju, ir keliu. Kelias, kaip ir meilė, įkvėpė tiek daug kūrėjų, knygų ir dainų žodžių rašytojų. Nes tai jis. Bendras mylimasis.
Žinai, jaučiuosi migloje. Aplink mane tiek informacijos, o aš nė nežinau iš kur. Nežiūriu televizoriaus, bet žinau, kaip sekasi krepšininkams. Nors neskaitau straipsnių. Tik antraštes. Nes nespėju, nes jaudinuosi, nes ruošiuosi keliui. Ir kiekviena kliūtis užgauna skaudžiai. Ir kiekvienas skausmas neleidžia užmigti ir tinginiauti, o stumia tolyn, dar tolyn, ir dar.
O vasaros teliko 10 minučių. Ir ji buvo kitokia. Prasidėjo skaudžiai. Baigiasi viltingai. Ir parodė, kad ir pas mus gali būti karšta, kad galima nustoti bent akimirką svajoti apie šiltus karštus.
Lik sveikas. Ir atsiųsk man saulėgrąžą. Kad pavaidintų dar šiek tiek saulę.
Salomėja

Labas,
ar laiku gauni mano laiškus? Ar juos skaitai, o gal tik pasidedi į lentynėlę ateičiai. Toms niekados dienoms, kai supsies senatvės krėsle, rūkysi dietinę pypkę ir skaitysi mano sapaliones.  Ir būsi piktas burbantis Tas Kuris Skaito Laiškus. Ir niekas jau nedrįs tavęs kritikuoti. Čia aš mąsčiau apie tai, kad labiausiai žeidžia artimų ir svarbių žmonių žodžiai. Kodėl? Todėl, kad mes suvokiame, kad tik jie vieni sako tiesą, ir kad jiems yra labai sunku ją rėžti. Kad jie daug galvoja, kaip ir ką pasakyt, net ir žinodami, kad žeis, kad patys kentės. Juk nuo svetimų mes turim savo sienas. Ginklus atkišę nykštukai neleidžia imti į galvą daugelio dalykų. Ak, na ir kas, kad svetima merga pasakė, kad man jau reikia kirptis. Ji iš pikto džiaugsmo. O štai savas… Savas apmąsto, pakramto, išdrįsta ir gauna per nagus. Taip, artimiausieji skaudina. Bet dažniausiai tik jie ir turi priežastį taip daryti.
Beje, aš čia staigiai pakeisiu temą. O tu esi kada nors gavęs dovanų… kavos… Na ne kokios nors ten super duper brangios, dovaninės, atvežtos iš kažkur. O tiesiog kavos. Jakobos, paulig, lavaza, bet ko? Man vis dar keista, kad šiais laikais kava vis dar įeina į senamadiškas dovanėles: butelis, saldainių dėžė, kava. Aš puikiai suprantu iš kur tai ir iš kada. Bet na, gi seniau nebuvo ir tarkime pelėsinio sūrio. Nebuvo tarkime ir jogurtų, nebuvo net ir alyvuogių aliejaus. Bet štai tie dalykai vis dėl to nėra nešami mokytojams, gydytojams, šiaip, kaip simbolinės dovanos. Kodėl ta kava tokia gaji? Ypač tas žalias Jakobs? Gal tu man pasakysi?
O kol kas,
S.

Baiminukai yra tokie padarėliai. Panašu į nykštukus bei naminukus. Baiminukai yra tie, kurie visada primena, kad bijai, nelauki, nenori, vengi. Jei nustumi darbą į kažkada, tai Baiminukas būtinai kaišios galvą iš užu kompiuterio ir zys: “nespėsi, nepadarysi…”. Jei rytoj reikia pas dantistą, tai Baiminukas tikrai tikrai neleis naktį miegot. Judins vis ir norės pasikalbėti, apie tai “kaip baisu bus, ane? Labai baisu, labai bijai?”. Blogiausia būna tada, kai bandai šiuos ignoruoti. Tada sėdi kampe ir žiūri savo ašarotomis akytėmis. Dreba. Ir niekur nepasislėpsi, kad ir kiek ignoruotum. Aš šiuo metu turiu du labai įkyrius Baiminukus. Vienas aplanko periodiškai. Jis sukelia tą jausmą, kai galvoju, kad ką nors nuvilsiu. Ne labai geras padariukas, ypač žinant, kad turiu problemų su savimeile. O štai kitas, geriausias jo draugas, man ištisai kartoja, kad nusivilsiu. “Tu būsi nuvilta, tu vėl verksi, tu per daug tiki”. Šlykštokas toks. Bandžiau duot į galvą. Bet bėda ta, kad jie nemirtingi. Nebent gali labai susilpnėt arba išeit pas ką nors kitą. Jei kam reikia – atiduodu.

Labas,
taigi, labas labas. Šiandien tau dozė bur bur bur. Parašiau ir nusišypsojau. Matyt kaži kam reikia išsiliet. Galėčiau ne vien tau, bet gi tiktaitutoksmielasirprotingaskadgalisuprastiburburburbepriežasties. Nu įsivaizduok pms’ą be pms’o. Nykštukai peiliuko negrąžino. Atsakingieji už garderobą jį gadina: tai kas buvo gerai – pasiaurina. Sakytum sustorėjau, bet, kodėl tai kas buvo siaura tada kabo? Tai kas dar dar norma – išteplioja. Nu ir ką tu jiems?
Už knygas atsakingi niekšeliai įkalbėjo mane vėl prisigrobti bibliotekoje, bet sužalojo nykštukėlį vardu “noriu skaityt noriu skaityt noriu skaityt”. Aš nepasakosiu ką jie krečia su kavos puodeliais.
Taip, šiandien tokia diena. Kai aš galiu apsiverkti vien todėl, kad neturiu universalios spalvos prie visko tinkančios rankinės ir universalios spalvos prie visko tinkančių batų, kurie būtų patogūs taip pat, kaip visi raudoni.  Tai gal aš tau kitą dieną parašysiu daugiau. Degink laišką, kad neprisimintum manęs tokios.
Ate.
Burblė (nuo žodžio burbti)

Įsitaisiusi savo kamputyje stebėjau žmones. Kamputis netikras. Vidinis. Žmonės tikri. Susirinkę palaistyti alkoholinių gėrimų, ragauti sūrių ir kalbėti apie politikas, orus bei kaimynus.
Dešine akimi matau du ponus. Ir greitai nukeliu anuosius į tadoblindos laikus. Įraudęs languotamarškinis suka ūsą ir su kolega aptarinėja žemės reikalus. Kur reikia ką sodinti. Kaip reikia kelius tiesti. Pakalba ir apie politiką. Afganistano problemas. Šypsosi, užgeria gyvu alumi. Atrodo geraširdis, bet tik ir lauk, kol iš aulinuko ištrauks botagą. Aulinuką su botagu išgalvojau. Visa kita tikra.
Jo kolega tikras amerikonas.  valdoadamkaus intonacijomis pasakoja apie Amerkose gyvenančią dukrą. Pasiglosto pilvą, prisideda prie pono kalbų apie karus ir žemes. Žvelgiu dešinės akies kampučiu aš į juos ir mąstau apie tuos senuosius pasaulius ir dvarponių susitikimus.
Jaunas studentas. Dar milijonas ambicijų. Lengvai laviruoja tarp dvigubai vyresnių žmonių. Meiliai pakalbina vieną damą, susidaužia gėrimais su ponu. Paklausia patarimo vyresnio. Taip man kyla vaizdiniai apie tuos senuosius studentus, kuriuos kas nors turėdavo įvesti į aukštuomenę, o tieji imdavo iš jos viską. Šiuolaikiškumas prabunda tik kalbant apie greitį ir neteisybę darbuose. Idealų ieškotojas dar negavęs gyvenimo rykštės. O jam pasitraukus visos damos šnabžda “ak koks jaunuolis, ak!”. Mokam mes apsimetinėti, ar ne? Kaip ir anais laikais.
Fatališka moteris iš karto įneša aistros kvapų į sodelį. Jai nereikia stangrios krūtinės, anei korsetų. Nė pilvo lygaus, nei jauno amžiaus. Nei dailios šukuosenos, nei kultūringos kalbos. Fatališka moteris raudona suknele traukia vieną cigaretę po kitos, kalba užkimusiu balsu, kartais mesteli ne itin taktiškų pastabų ar viena sau klajoja tarp medžių. Nusprendusi pabendrauti – gauna visą intymią informaciją vos tik išsižiojus. Dama į kurią krypsta visų akys. Kuri moka pasiimti. Ir kuri niekada nesusimąsto, kad ji štai tokia.
Ir dar senyva menininkų porelė. Toks epitetinis vaizdinys neturi pagrindo. Tokios išvaizdos žmonės “giminėse” vaidino antanus su menu neturinčius nieko bendro. O bet vistiek, regis jis ką tik nusimetė dažuotą prijuostę, išplovė teptukus, ištiesė parankę pasipuošusiai žmonai ir pasivaikščiodami, neskubėdami atėjo gurmaniškų skanumynų ir įkvėpimų.
Buvo jų ir daugiau. Bet ne visus norėjosi priimti į savo kamputį.