Labas,
Šlapia? Šalta? Niūru? Bet ar ne toks oras labiausiai atitinka tavo charakterį? Šlapiasšaltasniūrus. Nepyk gi, juokauju. Žinai, pastaruoju metu vis sutinku dvi mergaites. Jos vis prašo manęs išspręsti jų ginčus. O aš tik klausausi. Suku galvą nuo vienos, prie kitos. Bėgu, plaukiu, lekiu ant jų žodžių. Kartais tokių klampių, kartais visiškai paprastų.
Ką jos kalba, klausi tu. O aš, kaip visada ciniškai pakeliu antakį ir atporinu – ko tik jos nekalba. Pavyzdžiui?
Viena mergaitė klausia kitos
kas yra meilė.
Meilė? perklausia nustebusi ta. Na kai myli.
O kaip būna, kai myli? neatstoja pirmoji.
Na tai jei kyla toks klausimas, vadinasi nemyli.
Bet ar tai reiškia, kad visas pasaulis nemyli, nes kelia tuos klausimus? pirmoji nerimsta.
Na bet žinai: mylėti tai klausyti. Ir girdėti. Mylėti, tai prabusti kartu. Fiziškai arba mintimis. Mylėti, tai užmigti po meilės glaminių, arba šiltame glėbyje. Mylėti, tai kalbėtis. Mylėti, tai linksmai plauti indus, putomis aptaškant mylimojo nosį. Mylėti, tai pakutenti pilvuką. Mylėti, tai bučiuoti kaklą, kol stovi prie šviesoforo.
Oho? Ir visa tai reiškia mylėti? O kur gi kančia? vis dar nepasiduoda pirmoji.
Kančia nėra meilė. Kančią sugalvojo tie, kurie meilės nepatiria. Iš pavydo menkina kitų žmonių jausmus.
O kada meilė baigiasi? Kai nebenori tavo išvardintų dalykų?
Ne… juk tada gali atrasti vis naujų ir naujų meilės simbolių.
Tai kada?
Kai atsiranda abejingumas.
Ir abi mergaitės susimąsčiusios susikabina už rankų ir nueina rinkti rudeninių lapų.
O aš lieku ir rašau tau šį laišką. Kaip manai, o kaip lapai laikosi ant medžio?
Iki
Salomėja