Bloga nuotaika tai lyg nuodai. Iš pradžių susitelkia tik ties vidinio namuko slenksčiu.
Po to kyšteli koją.
Po to jau, žiū, stovi abejomis.
Pasidairo. Pradeda liesti visus daiktus. Vidinius paveikslus, nematomomis seilėmis aptaško kilimus, nupėdsakuoja baldus. Stoviu išpūtusi akis ir stebiu vis didėjantį siautulį. Bandau sutramdyti. Siūlau atvirumo arbatos. Apdovanoju abejinga tyla. Apšaukiu vos girdimais žodžiais. Slepiuosi už Nematomo nugaros.
Po to išdrąsėju.
Supykstu. Ir pradedu jausti, kaip apsinuodijimo sukeltas šlykštumas praeina. Stumiu blogą nuotaiką atgal prie durų. Tuo pačiu greitai nuvalau jos pirštų antspaudus, barstau kilimų valymo miltelius pėdsakams ištrinti.
Ji gūžiasi.
Traukiasi.
Lėtai.
Nenoriai.
Kartais vis randa landą. Įsitvirtina grindų plyšelyje. Įsikabina į lentynas. Bando slėptis knygų puslapiuose.
Randu.
Naikinu.
Varau. Kartais paglostydama, įkalbinėdama. Kartais pikčiau. Ir štai mes jau tarpduryje. Ir tik jausdama pergalę klausiu: „ko čia atsibeldei“. Ji nusuka akis. Nuodai. Užtrenkiu duris. Keturis kartus pasuku užraktą. Liko nemalonus įsibrovimo jausmas.
Pamerksiu gėlių.
Uždegsiu židinį.
Iškepsiu pyragą. Išblės. Kviečiu tave pas mane.