Kelios minutės vasaros. Dar liko

Labas,
ar pastebėjai, kaip greitai smėlio laikrodžio smiltelės krenta. Greitai, kai žymi vasaros pabaigą. Greitai, kai jaučiu, kad nieko nebesuspėju. Tik rašau rašau rašau. Ta pačia proga ir tau parašysiu. Kodėl gi ne?
Pastarosios dienos praslinko taip, tarsi aš būčiau ne aš. Įtampa, bėgimas, baimė ir absoliutus netikrumas. Vis dar kabantis klausimas AR. Ir noras noras noras. Nes aš noriu, nes esu verta. Nuotykis mane šaukia. Žinai, tai jausmas, kaip prieš naują meilės romaną, kai žinai, kad jis prasidės po suplanuoto pasimatymo. Juk buvo taip. Ir ne kartą. Tik dabar bus kitaip. Kolektyvi dviejų žmonių meilė su lietumi, vėju, ir keliu. Kelias, kaip ir meilė, įkvėpė tiek daug kūrėjų, knygų ir dainų žodžių rašytojų. Nes tai jis. Bendras mylimasis.
Žinai, jaučiuosi migloje. Aplink mane tiek informacijos, o aš nė nežinau iš kur. Nežiūriu televizoriaus, bet žinau, kaip sekasi krepšininkams. Nors neskaitau straipsnių. Tik antraštes. Nes nespėju, nes jaudinuosi, nes ruošiuosi keliui. Ir kiekviena kliūtis užgauna skaudžiai. Ir kiekvienas skausmas neleidžia užmigti ir tinginiauti, o stumia tolyn, dar tolyn, ir dar.
O vasaros teliko 10 minučių. Ir ji buvo kitokia. Prasidėjo skaudžiai. Baigiasi viltingai. Ir parodė, kad ir pas mus gali būti karšta, kad galima nustoti bent akimirką svajoti apie šiltus karštus.
Lik sveikas. Ir atsiųsk man saulėgrąžą. Kad pavaidintų dar šiek tiek saulę.
Salomėja