Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Lietus man tampa simboliu. O gera gi turėt simbolį, kai net šalies pavadinimas su juo susijęs. Čia Lietuva. Čia lietūs lyja.
Viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų – vestuvės – praėjo lietui lyjant [[kur ten lyjant, tiesiogine ta žodžio prasme pliaupiant]].
Tas garsas, kurį girdžiu už lango… Toks toks… Trūksta man tik šilto gėrimo ir mylimo šalia:) Kad būtų su kuo klausytis lašų.
Lietus dažnai netikėtas. Dažnai įkyrus. Dažnai tampa ligų priežastimi. Tačiau iliustruoja romantiškus filmus. Lietus šiltas, lietus šaltas.
Trumpas lietus… Užknisantis lietus. Tobulo asmens apibūdinimas. Deja, tik lietus.
Daugiau nei prieš metus, girti, naktį lipome nuo Taurakalnio… Dainavau i’m dancing in the rain… Ir šokau. Kas patikėtų, kad taip galiu? Aš ne. Bet buvo taip.
Įsimintiniausias man lietus buvo prieš mėnesį. Trumpas, vietoje, laiku, permerkiantis kiaurai. Gražu permirkę žmonės. Ypač kai šilta.
Ir nors nemėgstu skėčių, gatvėse jie visada atrodo linksmai. Spalvoti ir juodi… Išsiverčiantys nuo vėjo.. Užmirštami stotelėse…
O šiandien mačiau super aksesuarą. Irgi visai netikslingą jei nelyja – žalius guminius batus su raudonomis didelėmis gėlėmis. Sukurti man, bet ne ant mano kojų. Ir gerai. Yra kuo grožėtis.
Lietus lietus… Daug dar jo laukia. Tai bandau čia paadvokatauti. Svarbu gi kas mūsų galvoje.

Ech, kaip mane prajuokina kartais tos frazės pagal, kurias užsuka atsitiktiniai lankytojai. Aš net darbe būna garsiai perskaitau kikendama, pvz., “winamp programa mirksi lemputes downloads“. Kokios dar lemputės mirksi?
Topų viršūnėje pas mane yra “salomeja.net“. Net 153 vizitai. Jūs ką, paieškos laukelį su adreso sumaišot, ar ką?
Labiausiai mano širdį džiugina “niekiviskmėjinėjimai“. Net 10 vizitų. Ką jūs mielieji tikitės surast? Mano išrastas žodis. Kam buvo smalsu, jau seniai paklausė ką reiškia.
27 smalsuoliai atėjo ieškodami “lego konstruktorių atsiradimas“. Vizitų skaičius mane glumina, nes čia jau tokia iš tų atsitiktinių gi frazių.
Įdomybės:
“dar dvidešimt žadintuvo minčių” – Hm, kodėl dar dvidešimt? O kiek minčių tas žadintuvas prieš tai turėjo? Kuo jos pasireiškė?
“ir vel ruduo” – na taip ruduo? Čia reikia googlės patvirtinimo, ar paguodimo?
“lietui lyjant” – na ką jei jau užsukot, galiu pasakyt, kad lietui lyjant nutinka geriausi dalykai. Neveltui tas lietus naudojamas filmuose, knygose, o ir visur kitur.
Va tokie gi va žodeliai, kaip “mano žmogus” mane stebina. Ką tikimasi surasti? Perskaityti intriguojančias meilės istorijas? Sužinoti, kaip jaučiasi asmuo, radęs savo žmogų?
“pasauliai site:salomeja.net” – tai, ką? Pasauliai mano domina? Net neabejoju mielieji, net neabejoju…
“pranasystes sutapimai” – va apie šitą, tai daug galiu šnekėt, na bet žinokit nedrįstu dar priblogint:))) Ir taip jau specifinis tas mano tinklaraštis.
“jaučiuosi sunerimęs be telefono” – vargšas, na. Ir ką? Tai nusipirk tą telefoną, jei tik tiek iki ramybės trūksta.
O čia topų topų topas. “radzis ir salomeja” – mirksėjau, žiūrėjau, klapsėjau iš juoko raičiausi. Net jei jis būtų paskutinis ant šios žemės, greičiau jau vabalus ir kirmėles glostyčiau. O mano fobijas gi žinot 🙂

Nagi kaip tik valgau vieną labai skanų dalyką. Ir jis man labai primena jaunystę [[jau šneku kaip kokia senutė]].
Taigi atspėkit, koks dalykas tais laikais, kai dar gyvenau su tėvais man sueidavo kaip geriausias užkandis? Atspėjat, statau alaus [[ar ko nors kito – negeriantiems]].
Tą dalyką mielai valgydavau grįžusi iš mokyklos. Kol sulaukdavau normalių pietų. Ir šiaip labai mėgdavau tiesiog nueit į virtuvę, pasiimt ir valgyt. Bet kuriuo paros metu.
Užuominos: tai ne patiekalas. Pvz., kaip morka kokia. Tiesiog dalykas, kurį dažniausiai kiti valgo su kažkuo.
Tų dalykų pilna parduotuvėse ir dabar. Daug daug daug daugiau rūšių nei anksčiau. Deja, daugelis skoniu nebeprilygsta arba kainuoja per brangiai.
Tėvai gan sunkiai suvokė vieno to dalyko valgymą. Ta prasme ne komplekte su kuo nors.
Na tai atspėjot?

Vakar gi mano name buvo gaisras. Ėjau sau plaut puodelių. Žvilgt per langą. Pilna gaisrinių, greitoji, policija. Oho galvoju, tikiuosi nereiks evakuotis, nes kur gi aš dėčiausi? Dėl viso pikto išjungiau kompą ir primečiau kur mano svarbiausi dokumentai. Na jei reiktų nešdintis. Bet kadangi daugiau gaisrininkų rūkė nei lakstė su šlangomis, nusprendžiau, kad gal nieko labai baisaus.
O paskui gi atėjo labai smagios mintys. Tokios, na per kiek laiko pasigendama žmogaus, kuris gyvena vienas? Na tarkim jei dėl kokių smalkių neprabusčiau. Čia tikrai ne ta opera, kur niekas manęs nemyli niekam manęs nereikia. Tiesiog sausai, be emocjų. Įdomu.
Tarkime, pirmiausiai pastebėtų darbe. Tik kada? Dirbu nuo 9 val. Gal kokią 11 val. kuris nors mestelėtų, kad Salomėjos nėra. Bet visi pamanytų, kad pranešiau šefui ir toliau ramiai dirbtų. Pats šefas gal kokią 13 val. paklausęs kur aš, susirūpintų. Gal paskambintų. Bet aš sedėdama ant debesėlio ir mataruodama kojomis tai tikrai neatsiliepčiau gi. Arba bent jau garantuotai ne į šefo skambutį. Taigi, pabambėtų apie mano atsakomybės nebuvimą. Ir ką? Nu ir ką? Ir kas toliau?
Kas čia dar. Brangūs žmonės. Na ok, nepamatytų manęs online. Greičiausiai pagalvotų, kad dirbu/dingo internetas. Kitą dieną gal pamanytų, kad man kokia eilinė shiza, viską išsijungiau. Žinant mane nė nenustebtų. Na ir ką. Ir ką tada? Niekas turbūt net nepraneštų. Taip galima ir visą gyvenimą nugyvent svarstant ar paliko/dingo/nebemyli/mirė.
Draugai. Pas mane jau taip susiklostė santykiai, kad arba bendrauju daug ir dažnai, arba kokius metus tyla. Normalu. Niekas nepastebėtų.
Tėvai. Mama gal po savaitės susirūpintų, kodėl manęs nėra online. Paskambintų, bet kad aš ne visada atsiliepiu, taigi kaip ir nieko tokio. Gaučiau gal kelis laiškus. Bet vėlgi, juk gyvenčiau jau kitą gyvenimą, taigi atsakymo neparašyčiau. Ai jo, galėčiau pasivaidenti 😛
Ech, jei rimtai, tai tikrai nenorėčiau, kad man svarbūs žmonės dingtų. Keli skambučiai, laiškai… Ir nebežinočiau ką daryt, kaip ieškot.

Žmogus troleibuse garsiai šaukia:
– Ar aš glušas? Ar aš glušas?
Taip ir norisi palinksėti savo garbanota galva. Taip taip, aha aha…
O taigi buvo taip. Važiuoju sau užsisvajojusi į darbą. Galvoju apie tai, kad pagaliau skaitoma knyga įtraukė, nes jau maniau “nepramuš”. Kad reikia įsigyti pieštukui širdelių. Mėgstu tik automatinius. Būtinai minkštų, nes ne braižymui man prireikė. Va taip sau ir mąstant apie šį bei tą, įlipa kontrolė. Ant kaktos parašyta. Dar jiems nespėjus išsitraukt savo devaisų jau traukiau pinginę. Neapsirikau. Gi sakiau, kad ant kaktos parašyta. Ir džiaugiuosi patikrinimu, nes kai pusę metų niekam neįdomu, tai pradedi abejot bilietėlio pildymo prasme. Aš sažiningas žmogus, bet ne tiek:PPP.
Šalia manęs sėdėjo moteriškė. Įlipome kartu. Taigi jau kokias 4-5 stoteles. Normali tokia. Ne verkianti pensininkė. Ir ne bomžė kokia. Pamačiusi kontrolę, ji šoko iš vietos, puolė žymėtis bilietą. Ponai tikrintojai, aišku, pradėjo rėkti apie tai kas kontrolės metu galioja ir kas ne. Tetulytė gi neatsilikdama porino, kad ji ką tik įlipo ir net nespėjo talonėlio išsiimti. O tada gi vienas gerb. kontrolius pradėjo tą savo:
– Ar aš glušas, ką? Ar atrodau glušas?
Tokia porelė suburbėjo, kad taip ir atrodo. Aš pažiūrėjau. Na jo, glušavotas toks regis. Intelektas veido nežaloja. Bet ne man spręsti.
Po įvairių siūlymų rašyti lengvatinę baudą ir t.t. viskas baigėsi tuo, kad kontrolė ramino moteriškę, kad toji neverktų. Bliam, aš tai rašyčiau baudą. Verks čia visi reikia nereikia. Aš irgi moku verkt.

Tamtamtam tam tam tamtam. Skamba skamba. Amelijos iš Monmartro garso takelis. Kaip žinia, Amelytė pats pats pats artimiausias filmo personažas man. Ir ypač… Ypač savanoriška vienatvė. Tiltas, akmenėlių svaidymas…
Aš pasidaviau. Piešiu tai ko sakiau niekada nepiešiu. Ir ne savo mėgstamomis spalvomis [[raudona bei žalia]]. Ir ne mėgstamais dažais [[akrilu]]. Piešiu juodai. Ant popieriaus. Tai ko sakiau nepiešiu. Sakiau, kai nupiešiau vieną lemtingą paveikslą. Šitas nebus lemtingas. Šitas bus dovana:))) Cha cha cha. Dievai visada teisūs.

Rašymo priepoliai. Ar tokie būna? Atsidarau notepadą ir rašau rašau. Jokie spelingai nekvaršina galvos. Nereikia sugrįžti pataisyt raudonuojančių klaidų. Galiu bėgti bėgti raidėmis. Sakyti viską kas mano galvoje.
Apie ką? Apie ką rašau? Apie jį – dievą. Kuris ir šalia, ir ne. Apie savo tryliką pasaulių. Apie tai, kad nematomas draugas vis dažniau kažkur išeina ir niekaip negaliu surasti jo namuose, kai man reikia. Ne ne. Jis manęs neapleido. Tačiau leidžia man suprasti kas yra vientvė. Po to besišypsodamas sugrįš. Atneš man pieniško šokolado. O dieve, kaip užsinorėjau pieniško šololado. Gali nupirkt? Saldumo gyvenime prireikė [[pasakė cinikė Salomėja sėdinti man ant kairio peties ir mataruojanti kojomis]].
Aš viską parašau. Ko man reikia, ko aš noriu. Apie ką svajoju. Kas mane šiandien pradžiugintų. Ko negaliu pakęst šią akimirką. Nykštukai, kurie šildosi sulipę ant mano Delliko, rodo pirštais sakinius ir juokiasi bei verkia. Labai jau jiems juokingos svajotojos mintys, ir labai jau jiems graudu, kai kitame sakinyje sunaikinu svajonę. Piktai. Tekstuose aš viską parašau. Bet neišsaugau jų. Nė vieno. Nei sau, nei kitiems. Nes niekas jų neskaitys, nes niekam jų nereikia. Net man. Nes pastraipos, kurios nenusipelno, kad jas skaitytų turi būti sunaikintos. Privalo. Nes kitaip atsiras beprotis, kuris ims ir įžvelgs tai ką žodžiai nori pasakyti. Supras. Šypsosis. Nereikia man to. Nereikia, kad mane suprastų. Ne po to kai viskas parašyta. Suprasti reikia iki teksto, ne po jo. Kitaip per lengva.
Taip, aš dažnai rašau laiškus sau. Siunčiu juos į pašto dėžutę internete ir kartą per kokį pusmetį perskaitau. Dabar viskas kitaip. Jaučiuosi lyg kalbėčiausi su savimi. Pokalbis, kurio nelemta prisiminti. Ištrini tekstą, ką ten, išties net nereikia trinti. Tiesiog neišsaugai. Ir nebėra. Gali apsimesti, kad nebuvo šitos minties. Kas įrodys, kad ji buvo užklydusi?
Kas čia man sakė, kad mano tinklaraštis kaip realybės šou? Tai va mėgaukitės tokia realybe. Šiandien aš gyvenu taip ir rašau būtent taip. O ryt gal bus kitaip, gal bus naujos troleibusinės stebėjimų istorijos, laiškai ir darbiniai nuotykiai. Šiandien mano aštuntasis pasaulis manęs nepaleidžia.

Ne tokia jau tu tragiška tylenė. Taip vakar man pasakė Aistė. Tik ji nežino, kad per vakar išnaudojau viso savo mėnesio kalbumą. Gerai, kad baigiasi tas keistasis mėnuo. Taip taip, aš stengiuosi nebetylėti. Kartais. Ir tik tada, kai tai savaime gaunasi. Nieko nebedarysiu dirbtinai daugiau.
Bet vistiek esu labiau stebėtoja nei dalyvė. Štai vakar naktiniuose Vilniaus klubuose man irgi labiau patiko iš strategiškai patogaus kampo stebėti įvykius, nei būti jų sukūryje.
Manau toks mano elgesis kažkiek trikdo tuos su kuriais esu. Jiems galbūt atrodo, kad man neįdomu, arba nejauku. Jie tada jaučia pareigą paimti už rankos, patraukti arčiau. Net paglostyti galvą!!! Tačiau taip nėra. Man patinka matyti, girdėti. Ir aš tikrai nenuobodžiauju. Vakar visiškai naujose vietose su naujais žmonėmis jaučiausi gana jaukiai. Nors ir atrodžiau kiek atsiskyrusi. Suprantu, kad jei man nepatiktų niekur aš neičiau. Nes nežadėjau. Taip dar smagiau, man pradeda patikti ta laisvė rinktis su nieku nesitariant. Šitaip ar anaip, su šitais ar tais.
Labai dėkui gelbėjimo komandai. Konkrečiai vonioje ir Aistei, kurios visiškai nesusitarusios ir skirtingais keliais išgelbėjo mane nuo liūdno vienišo penktadienio. Tikrai buvo malonu susipažinti gyvai! Ir man patinka Vilnius, nes čia važinėja naktiniai autobusai.

Ar skaito mano blogą tėvai? Jei taip, tai jūs man pasakykit kam reikia prisidaryt vaikų, o elgtis su jais kaip su dresiruojamais šuniukais? A? Dažnai tėveliai sako, kad turėsi vaikų suprasi, arba ne tau suprast. Na tai va proga man nesusipratėlei paaiškint.
Važiuoju troleibusu. Gale mama su vaiku. Mama jau nebe jauniklė matosi. O vaikas kokių poros metų. Na toks, kur dar kalbėti nemoka, bet aktyvus labai.
Taigi vaikas kruta. Nieko įpatingo, rodo kažką pirštais. Mama pradeda rėkt. Maždaug sėdėk ramiai! Gausi į kailį ir t.t. Ok ok, nemėgstu mažų vaikų, nieko neišmanau apie auklėjimą ir t.t. Na bet net man tas vaikas visai ramus atrodė. Nelabai mėgstu, kai vaikai duodasi kavinėse, spiegia, bet čia jau mano problema. Nes mano manymu vaikas yra vaikas, jis turi dūkti, jis tiesiog negali ramiai sėdėt, kai aplinkui toks įdomus ir nepažintas pasaulis. Gal ta mama ir pavargus, ar problemų turi, na bet tačiau grąsinti vaikui vien todėl, kad jis savo būdu reiškia emocijas ir įspūdžius? Galiausiai mažius pradėjo isteriškai klykti ir bliauti. Nenuostabu, jei ant manęs (skaitykim jau suaugusios) tiek laiko net su priežastimi kas nors rėktų aš irgi apsiašaročiau. Rezultate žviegiantis vaikas, rėkianti mama. Linksma kelionė. Vistiek nesuprantu, o tai tie vaikai dresiruojasi, ar kaip? Kad šitaip?
Dabar jau galit pasakyt, kad nieko aš nesuprantu apie vaikų aklėjimą. Aš net neįsižeisiu.

Kas yra jausmas? Pagooglinėjau kiek, paskaitinėjau kiek, pawikinėjau kiek, bet man kaip ir vistiek neaišku. Paprasta žmoniška kalba? Kuriame jautimo etape suvokame, kad jaučiame. Kodėl sako “bijau”, o po to “iš tikro tai ir nebijojau”.
Sunku tokiems žmonėms, kaip aš. Kai tiki paraleliniais pasauliais, kitais gyvenimais, ryšiais per atstumą, turi nematomą draugą, daugybę nykštukų, žinai kur gali surasti dievą, nešiojiesi raganos etiketę, ir tikiesi naujų susitikimų su demonais. Tačiau viskam nori logiško paaiškinimo (čia jau inžinierinis išsilavinimas, meilė matematikai ir tikslumo reikalaujantis darbas).
Asmeniškai aš labai dažnai pasineriu į tokį tranzą, gal melancholiją. Ypač troleibusuose (kai nestebiu žmonių ir nesiklausau pokalbių). Jaučiu kas vyksta aplinkuj, bet tame nedalyvauju. Pati nežinau, kur būnu. Greičiausiai viename iš trylikos pasaulių. Tai yra žinau po to, bet ne tuo metu. Po to galiu pasakyt, kad oi kaip buvo baisu, ai kaip liūdna, vai kaip nemiela. Po to.
Kokią skalę jausmų jaučia vienas žmogus? Ne per visą savo gyvenimą, bet tarkime per tam tikrą laiką.
Per valandą?
Kiek jausmų galiu suskaičiuoti per vieną valandą nuo prabudimo?
Nusivylimas, kad jau rytas. Šitas tai kiekvieną darbo dieną, jei prikelia žadintuvas. Nekenčiu nenatūralaus prabudimo. Vadinasi ir neapykanta. Po to apatija. Keliuosi, prausiuosi, rengiuosi. Viskas be jokių jausmų. Išgeriu kavą (jei netingiu pasidaryti), pradedu busti. Pirmą pusvalandį geriau Salomėjos nekalbinti. Bent jau ne rimtomis, daugiau nei vienskiemenio žodžio reikalaujančiomis temomis.
O tada jau prikausomai nuo būsimos dienos atsiranda ir kažkokie pojūčiai. Baimė ir jaudulys jei laukia bjauri diena. Arba atsipalaidavimas ir laukimas jei numatoma kažkas džiugaus. Ar tikrai? Ar tikrai atsiranda, ar tik dabar taip sugalvoju?
Ir tiesa, o kas davė pavadinimus tiems jausmas? Kas nusprendė, kad va šitas tai meilė (oi čia kiek asmeninių pojūčių. ojoj)? O padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas – tai baimė. Sugalvok tu tokius žodžius, na…