Niekiviskmėjinėjimai

Jau daugiau nei metai prabėgo nuo tada, kai svarsčiau ką aš veikiu naktimis. Ir viskas kaip geram (blogam) filme. Superherojė atsistatydina iš pareigų. Ima gyventi ramų, šeimyninį gyvenimą. Gamina valgyti, mezga megztinius, ado kojines. Ir šast, pasaulyje nutinka kas nors tokio, dėl ko vėl tenka traukti savo super aprangą ir lėkti jo gelbėti (griauti).
Nes o kaip kitaip paaiškinti tai, kad vakar nieko ypatingo kaip ir neveikiau, o šiandien skauda viską. Ypač kojas. Rankos apibrozdintos, ant šlaunies dideliausia mėlynė.  Et tos sutrylikinusios asmenybės.

Išsimaudau vėsioje vonioje. Plaukų, gaila, nepavyksta paversti “ai bus gerai” būsenos. Neklauso vasarą jie manęs. Viliojuosi ežiukui. Šoku į žalią suknytę ir persimetu naują tašiučiką. Ak! Susiruošiau. Į stotį. Tai keistai įdomiai patraukli vieta.
Miesto autobusų paskutinėje stotelėje susirinkę  vairuotojai su dideliais pilvais ir dryžuotomis “maikėmis”. Peraugę jūrininkai valdantys miesto laivus. Lauko kabokėliuose apgultis. Laisvai liejasi alus. Bokalų kilnotojai ramsto medžius. Vėsiau?
Išmokusi iš kiborogo drąsiai neriu per perėją (karšta laukti) ir net jaučiu stabtelėjusių vairuotojų nepasitenkinimą. Stotyje visada išsišiepiu. Koks malonus man tas garsas: “pum pum pum, traukinys numeris … išvyksta iš … kelio, … perono”.
Ir čia mano dienos kelionės tikslas. Bankomatas. Kelionė į dar vieną mėnesį gyvenimo po stogu.
O tada pašto ženklų. Nes kioskelis čia visada veikia. Jo pavėsyje buriuojasi laukikai. Laukia. Troleibuso gal. Tetos su dideliais maišais, vaikinai su milžiniškom kuprinėm, soliariuminės blondinės su kažkokia apranga, močiutė su nulėpusiom gėlių.
O aš palaižau pašto ženklus. Palinkiu atvirukams gero kelio. Juk stotis. Gero kelio.

Na taip, rytas, pagirios, reikia keltis ir dirbti. Už lango vyriškas balsas praneša, kad nėra šviesos. Moteriškas atitaria, kad ir šviesoforas neveikia. Aha. Čik čik. Patikrinimas. Šviesos nėra. Pirma mintis: fak fak fak, taigi man dirbt reikia = man reikia interneto, kuris pas mus įtakojamas elektros.
Antra mintis. Ai nu ir gerai, pamiegosiu bent, pagulėsiu, paskaitysiu, pasipagiriosiu (neblogai tas kanapinis, ypač už tris pem).
Nespėjam kavos išlakti ir šviesos užsižiebia. Neįsisuksi, mergele, į tingėjimo liūną, teks dirbt.
Vakar man atrodo apsivogėm. Kažkurioj erdvėj.
O už keiksmažodžius neatsiprašinėsiu. Mol jei kažkada nebūčiau kažkam siūlius pi*t ožio, tai viskas dabar būtų kitaip.

Jeigu norite sužinoti spaudos kiosko šalia mano namų (redakcijai adresas žinomas) darbo (oi tai yra nedarbo) laiką, tai aš galiu pasakyti. Jis nedirba tada, kai aš einu pašto ženklų pirkti. Nepriklausomai nuo chaotiško mano laiko pasirinkimo. Reiktų gal juos, tuos ženklus, padirbinėt? Turėtų būti paprasčiau nei pinigus, ne?
Gerai, kad bent ne veltui ėjau, bo pakeliui nubogijau šiukšles į konteinerį ir apsipirkau vakarienei. Pvz., nupirkau prieskonių. Šiaip galiu nušliaužt ir iki tolimesnio kiosko, ale žinau kuo viskas baigiasi. Humanomis. Ai

Sakykit, gerieji žmonės, kodėl jūs taip veržiatės prie horizontalaus vandens, o šitaip bijot vertikalaus? Šios dienos gėris buvo šokti į maudymkę ir prasieiti miestu. Šokinėjant gatvių upeliuose. ŠMC gėrovai net paplojo:). Geriau už relaksavimą baseine. Bent jau linksmiau. Savaitgalis ++

Jau anksčiau rašiau, kad karštis man patinka. Ir sakiau, kad prie tokio klimato lengvai galėčiau priprasti. Ir dar minėjau, kad mane kankina tas jausmas, kad pro šalį lekia tas karštis ir niekaip jo neišnaudojam. Kad praeis ir… O bg vaikšto ratais ir kartoja: “Karšta! Karšta! Karšta!”
Važiavome maudytis į Vokę. Smagu, bet vos išlipus ir vėl karšta. O aš pradėjau svaigti apie baseiniukus, pieveles ir gerumą. Ir tada mes pasikinkėme tą visų keikiamą karštį. Nuo to momento nebegirdėjau nei vieno skundo. Tik “jėga”, “super” ir panašiai. Ir pripažinimą, kad visai fun kai karšta.
O kas gi nutiko? Baseinas. Pievelė. Saulė. Relaksavimas vandenuke su knyga. Ir net gi Martinis su ledukais atkeliavo tiesiai į baseiną. 99 procentai gėrio. Vieno trūksta, nes sumanėme, kad dar neblogai būtų kaljanas. Bet rytoj gi irgi bus karšta. O buvo ir skeptikų. Tik kažkaip paruošus pramogą visi tie skeptikai po to sulindo į baseiniuką ir relaksavome penkiese.  Jėga gi. Ar taip neatrodo?

Biblioteka man yra labai miela vieta. Ten aš neskubu, po šimtą kartų šmirinėju tarp lentynų. Prisirenku ir rimtų “būtinų perskaityti” knygų ir šlamšto, kurio niekada nepirkčiau, bet mielai ir nesigėdydama paskaitau. Labai daug visko per metus jau perskaičiau iš tos bibliotekėlės. Gi x5 knygos kas 1-2-3 savaites. Todėl dabar ten trunku dar ilgiau.
Tačiau visą šitą malonumą kartais apkartina labai paslaugi darbuotoja. Labai labai paslaugi. Labai labai labai paslaugi. Kol ji surašinėjo mano išsirinktas knygas… lėtai… flegmatiškai… (taip taip, ten viskas dar rankutėmis daroma), aš žioplinėjau. O! Lankstinukas tėvams. Ką daryti, kad vaikai nevartotų narkotikų. Prisiliečiu. Ir ponia, ta kur paslaugi, labai paslaugi, labai labai labai paslaugi, man jau kiša: “paimkit paimkit, ir dar šitą (ką daryt kai vaikai jau vartoja narkotikus) paimkit”. Et, silpnas aš žmogus, neatlaikiau spaudimo ir paėmiau. Tuo viskas nesibaigia. Juk išsirinkau penkias knygas, tai surašinėjimas dar tik įpusėjamas. Šast jai mintis į galvą ir sako: “Ponia, Salomėja (tuo metu mano nematomas draugas nusišaipo iš šito kreipinio, kad jį ką), sudalyvaukit mūsų viktorinoje”. Ir pakiša lapą su žalgirio ten kažkokio mūšio klausimais. Kada ten mušėsi, kas mušėsi ir pan. Ne sakau, nenoriu. O ji man atitaria, kad gi labai lengvi klausimai, o čia dar parodėlė ta tema, tad surasiu jei ko nežinosiu. Vistiek, sakau, nenoriu. Ji klausia kodėl. Nu kodėl kodėl, nu nenoriu, šampano gal man šiandien per daug buvo. Vis tik dieną gertas ir dar tokiam karšty. Gal dar dėl ko nors nenoriu. Nu koks skirtumas. Dar tris kartus išgirdusi “o gal?” susirinkau knygas, pasirašiau ir pabėgau.
Užtat visada džiaugiuosi, kai dirba tos bibliotekininkės, kurios sėdi prie skaityklos kompiuterių, ateina tik kai patrepsi, nenervuoja, nieko nekaišo ir viską greitai surašo. Aš irgi jų darbo netrukdau. Neklausinėju ar turi tokia, ar anokią knygą, neprašau man nieko rezervuoti ir apskritai labai ramiai visada knisuosi.