Niekiviskmėjinėjimai

Kol nupėdinau iki Goštauto gatvės, tai prisiklausiau visokių kalbų… Už nugaros einanti studentija aptarinėja tvarkaraščius, bendrabučius, draugus. Kiek daug suvalkietukų ir žemaitukų. Su tuo žaviu dar nenušlifuotu akcentu.
Parduotuvėje jaunuoliai perka: kempines, dantų šepetukus, alų, čipsus. Kuriasi naujuose namuose? Buitiniai reikmenys ir maistas.
Aikštelėse vėl nebėra vietos. O mano laikais tikrai tiek studentų nebuvo ratuoti…

Ne gėlės, bet vistiek neblogai 🙂

Ak! Kaip smagu! Pirmą kartą buvau Oze! Net kokių 15 min! Keliavom į optiką! Kaip smagu, kad parduotuvėse yra žemėlapiai! Iš karto žinai kur eiti! Bet, kaip keista, kad jie aukštyn kojom!
O dar buvau Akropolyje! Gal net pusvalandį! Ermitaže! Pirkom dujų! Ir atšvaitų!  Ak!

Taigi mieli Lietuvos žmonės, turiu jums klausimą. Ar yra koks nors skirtumas tarp knygų skaitymo ir televizoriaus žiūrėjimo.
Aš kaip turėdama hobį – televiziją… bet nežiūrėjus jos jau kelis metus, bet gi skaitanti tokia, jau žiojausi sakyti, kad tikrai tikrai yra tas skirtumas. Bet. Po to nutilau. Jei toks klausimas yra, vadinasi yra ir abejonė. Sėdintis kampe ir skaitantis knygą žmogus, veikia iš esmės tą patį, ką ir tas kur sėdi ir žiūri teliką. Ar vis gi ne? Gal kas nors man kvailai padės atsirinkti kaip čia yra? Yra koks nors skirtumas ar ne? Jei yra tai koks?

Skaitinėjau senesnius įrašus. Dviejų metų senumo. 2008 rugpjūčio – gruodžio. Skaitnėjau ją, tą Salomėją, kuri gyveno prieš 2 metus. Bandžiau suprasti kokia ji buvo. Vieniša, ciniška. Dažnai paverkšlendavo: bijau rašyt, bet ai parašysiu, jei nori lai įsižeidžia. Ieškanti savęs ir laimės. Prisipažįstanti, kad neretai neišeina iš namų nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Tokia vat. Ji. Nuobodžiaujanti. Ieškanti nuotykio.
Iš dar seniau. Visada savimi nepasitikinti, šiek tiek arogantiška (taip taip, apsauga). Piešianti priešokiais, kas pora metų po porą trejetą paveikslų. Irgi nuobodžiaujanti. Irgi ieškanti nuotykio.
Kokia dabar? Vėl namisėda, vėl nepasitikinti, vėl kurianti tik priešokiais. Vėl nuobodžiaujanti ir ieškanti nuotykio.
Arba aš esu tokia. Arba toks mano įvaizdis, kuris nekinta.
Kadaise pažinojau žmogų, kuris turėjo susikurtą kaukę. Visiems skirtingą. Ir labai išsigando, kai skirtingų jo aplinkų žmonės atsirado vienoje.
Kadaise pažinojau ir žmogų, kuris net kvepėjo nuotykiais. Dabar to žmogaus nebėra. a.a.
Ak, kodėl negaliu pasenti ir man viso to trūksta. Baisiausia kas gali nutikti gyvenime yra tai ir tai. Užtat aš ir atsibundu ištikta panikos.
Pafantazuokit 🙂

Kodėl aš apie tai: nes feisbuke ką tik viena neseniai ištekėjusi pažįstama paklausė manęs ar dar neištekėjau. Pasirodo ji nežinojo, kad aš jau buvau tai padariusi. O kai pasakiau, kad nesiruošiu to daugiau daryti, tai pradėjo sakyti, kad nugi nereikia taip nusivilt, kad nu sutiksiu dar ką nors ir pan. Nu tokie ale paguodos žodeliukai. Tai va nusprendžiau visiems papasakot ką aš galvoju apie šventą mirties testamentą, oi tai yra santuokos sakramentą.
Taigi va.  Iš pradžių galiu pasakyti, kad aš kartas nuo karto paerzinu savo bg, bet tokį savo elgesį galiu paaiškint, tik kaip tų mažų šuniukų lojimą. Loja loja, o kai reali grėsmė – į krūmus. Taip ir aš, galiu pasakot kokią suknelę vilkčiausi ar kaip šukuočiausi, tik tol, kol esu tikra, kad taip nebus. Jei iškiltų pavojus – greičiausiai iš mano žodyno išsitrintų žodelis “vestuvės”, kad ginkvel niekas nė neužsimintų.
Mat kai aš buvau ištekėjusi man baisiai nepatiko žodis žmona. Nu tikrai. Einam į kokį tūsą, kurį organizuoja jo bendradarbiai ar draugai. Jis sako: “ateisiu su žmona”. Nu absurdas. Iš karto atrodo, kaip su pikta boba, kuri niekur neišleidžia :). Bet čia smulkmenos.
Dar aš neketinu keisti savo pavardės. O antrą kartą ištekėjus būtų keistoka nešioti pirmo vyro pavardę. O ir su žiedais kaip? Du vestuviniai nei šiaip, nei taip. O pirmasis man mielas tuo, kad pavyko pigiai rast kas pagamina, taip pat darytas iš mano mylimiausios mokytojos (kurios dėka aš apskritai RAŠAU) auksinių dantų :))))).
Daugelis merginų nori tekėti vien dėl gražių nuotraukų – aš gi esu nefotogeniška baisiai, o ir pavaidinau jau tame cirkelyje: dabar pritūpk, dabar apsikabinkit, dabar pasibučiuokit.
Ir aš iš tų, kurie mano, kad santuoka nieko nekeičia. Štai kiti, net artimi žmonės mano, kad keičia. Kad tarkim susituokus, dažnai nustojama stengtis. Arba moteris pagaliau pasijaučia “pasiekusi tikslą” ir smarkiai pasikeičia. Arba jis galvoja “na dabar tai jau ji mano” ir tikėdamas, kad niekur nepabėgs – pats nebesistengia. Tai va. Aš taip nemanau. Išbandžiau. Niekas nesikeičia. Jei buvo kokių nors abejonių prieš tai, tai nė parašai jų nepanaikina. Trūkumai nedingsta, o žmonės apskritai smarkiai nesikeičia. Ir aš visiškai nesu nusivylusi santuoka. Gera man ji buvo. Vestuvės linksmos, šiaip darniai gyvenom. Todėl negalima sakyt, kad nusvilau ir uoj uoj nebelipsiu į tą katilą.
Nelipsiu todėl, kad nemanau, kad kam pavyktų mane “supančioti” :). Nebent jau labai geras sąlygas pasiūlytų (nei su materialine gerove, nei su besąlygiška meile, sąlygų prašau nesieti) :)) Šiaip be gražios suknelės, pavardės ir “visuomeninio statuso” aš nematau jokių argumentų UŽ. Už nesantuokinį seksą nebesmerkia, Veronikos nebesiskandina, pavardę galima pasikeist į tą su galūne -ė, jei jau didelė senmergystės baimė. Milijonai pavyzdžių, kaip darniai žmonės nugyvena iki senatvės ir nesusituokę. Yra dar tokių, kurie sako, kad susituokus sunkiau išeit. Nu kad ne. Sunkumas priklauso nuo to kiek sveria tavo daiktai.
Nėra UŽ.
Neturėjau argumentų ir aną kartą.

Šį kartą nusprendėm išmėginti Kauno Trijų Mergelių (dar vadinamą Panemunės) tiltą. Išsirinkom pačią bjauriausią dieną. Tai yra tokią, kai šalta ir lyja, ir lyja, ir šalta. O visi tai aišku pripratę prie režimo “ojojojoj kaip karšta…”, tad su apranga nepersistengėme.
Tad nukakome į miestą, kuriame irgi galima gyventi ir kuris turi tikrai aukštą tiltą. Asmeninis mano nusileidimas buvo man įdomus tuo, kad ant turėklų stovėjau gerokai trumpiau nei aną sykį Vingio parke. Ta prasme greičiau pasileidau ir nusileidau. Įdomybė tame, kad buvo jau gerokai sutemę, ir kai leidausi paskutinį kartą, tai girdžiu iš viršaus: “viskas gerai? Šį kartą lėtai leidies”. Aha, sakau, tai kad žemės nesimato. Net visiškai prie jos priartėjus. O nusileidus vėl girdžiu “gerai? Nes visai tavęs nematau”. Gerai gerai, tik tamsoj bandau sugraibyt karabus, nuimt aštunkę, prūsiką atrišt ir pirštinių nepamest :). O jau vistiek labiau įsiminė ne pats lipimas, kiek tai, kad šalta labai buvo.
O mėlynių šį kartą neturiu. Mat turėklas to tilto svetingesnis. Nors per jį perlipti vistiek yra labai baisu. Va.