Niekiviskmėjinėjimai

Kol knygų blogeriai džiaugiasi jau suformuota vienos leidyklos skaitytojų komanda, ir skaito nemokamas knygas, aš gi dėl vaizdo pabumbu pabumbu, kad visi žinotų, kokia aš pikta pavyduolė ir keliauju į biblioteką. :)) Šūdknygių. Nes geras knygas aš perku. Iš bibliotekos neimu. Nes jau nutiko taip kartą. Perskaičiau bibliotekinę Gavaldos “Tiesiog drauge”. Nu perskaičiau, tai negi pirksiu, o vat visai norėčiau turėti.
Na ir kaip jau kažkada rašiau – ėmiau Mickevičių. GPS sako, kad iki seniau lankytos, tame pačiame name, kuriame gyvenau, buvusios Zano – 850 metrų, o štai iki Mickevičiaus tik 650m. O į naują vietą eiti įdomiau. Ir didesnė, ir erdvesnė.
Visgi, Zaniškoje viskas buvo senoviška, bet paprasta. Randi knygų, teta ranka jas surašo į kortelę, kortelėje pasirašai ir eini namo. Mickevičiuje gi viskas modernu. Garsusis LIBIS bilietas, skenuojami barkodai ir pan. Bet, o siaube, kiek dar visokių įdomybių.
Knygas nuskenuoja ir kiekvienai (!!!) jų išspausdina čekį. Ant jo reikia pasirašyti. Visus tuos čekius (mano atveju visus keturis arba penkis) kiša į vis dar likusią popierinę kortelę. Kitą kartą atnešus knygas jas vėl skenuoja ir sistemoje pažymi grąžintomis. Tada dar išsitraukia tą kortelę, iš kortelės čekius, juos suskaičiuoja, knygas suskaičiuoja ir meta į šiukšliadėžę. Čekius, ne knygas. Man sunku net pagalvoti kas dar būdavo, kai ten reikdavo registratūroje kontrolinius lapelius pasiimti.
O jeigu nenori naudotis informacine sistema, ar katalogais, o tiesiog susirasti knygą, tai nepamiršk ne tik autorių ir pavadinimą žinoti, bet ir iš kokios šalies tas autorius.
Nuo Zaniškės dar skirtumas tas, kad anoje aš viena tarp lentynų tupinėdavau. Visas veiksmas ten skaitykloje, kur rajono vaikai kompiuteriais žaidžia. Mickevičiuje gi baisiai daug žmonių. Tokios vat mano bibliotekinės patirtys.
Tai va taip ir skiedžiu truputį normalesnės literatūros gausa šūdknygių :). Nes ir vėl pasiėmiau Kinselą, kažką apie musulmonus ir Grange. 🙂
 

Batai yra rimtas šūdas :). Jau kiek kartų niekiviskmėjinėjau apie batų svarbumą :). Neduok valgyt, duok naujus batus. Savaitgalį pasipildžiau dvejomis poromis. Ta proga sumąsčiau, kad vasarinius reikia kišt tolyn (gavosi lagaminas), rudeninius traukt artyn. O kad jau tvarkiausi, tai ir pafotkinau savo turtą. O kad jau pafotkinau, tai priversiu visus pažiūrėti. O kai vyrams kils klausimas, kiek gi man kainuoja batų maniją, tai jie ras ir šitą atsakymą :).
Tai va. Beje, batai bus nenuvalyti, apdulkėję ir po remonto kreiduoti ir visokie kitokie nefotogeniški 🙂
Continue reading “Salomėjos batai”

Ne kartą rašiau, kad praktiškai 20 procentų apskritai visų paieškos žodžių atvedančių į niekiviskmėjinėjimus yra visokios variacijos, kaip ištrinti feisbuko anketą. To įkvėpta atsakiau į klausimą čia. Ir visi jau seniausiai pasiskaitė :), o tie kurie vėl užsiieškos, galės ir vėl tai padaryti.
Dar vienas nuolatos dominuojantis ieškinys yra “ryža plaukų spalva”. Nesistebiu, nes apie savo norus bei nesėkmes jų siekiant rašiau daug kartų. Todėl visi ieškotojai turėjo likti nusivylę bei neradę jokio ryžumo šiame raudoname bloge.
Man regis taip jau būna. Mergina, kuri nori nusidažyti šviesiai netyčia nuspalvina savo plaukus ryžai, o ta, kuri to nori, tai per ruda, tai nenukanda visai, tai dar kažkas… Bent jau man taip buvo.
Galiausiai metusi chemijas aš grįžau prie chna burtų. Kodėl tai vadinu burtais? Mat niekada negali žinoti koks bus rezultatas, net jei viską darai lygiai taip pat jau penktą kartą. Šeštasis ima ir nustebina. Bet man patinka ta magija. Patinka sukti galvą kiek įlašinti citrinos sulčių, ar paprikos miltelių dėti tiesiai į chna ar pavirti vandenyje, kurį aliejų pilti iš turimų  ir t.t.
Paskutinis pirkinys mane labai nudžiugino. Nes jis įveikė priešpaskutinį dažymą, kuris turėjo būti (taip rašė ant chna mišinio) copper red spalvos.  Tokie plaukai jau daugmaž buvo po ankstesnių dažymų, tad tas kartas turėjo tik paryškint ir atnaujinti. Bet gavosi kažkas tokio.
Pastarasis dažymas jau panašus į pirminį tikslą. Manau dar keli kartai ir bus pats tas. Smagiausia, kad chna gali dažytis gerokai dažniau nei įprastais dažais. Mat ji yra ir kondicionierius, visiškai augalinis reikalas. Daug kas skundžiasi, kad jiems šiek tiek sausina plaukus, bet aš nepastebėjau, gal todėl, kad visada į tą košę pilu aliejaus?
Paskutinė mano terliūzė vyko su tokiu produktu (spustelėję ant nuotraukos pateksite ten, kur pirkau):

Maždaug pusę kiekio užpyliau verdančiu vandeniu, kuriame paviriau porą šaukštelių saldžios paprikos miltelių, į mišinį įspaudžiau riekelės citrinos sulčių bei kliustelėjau šiek tiek kokosų aliejaus. Košė panaši į karvašūdį, o kvapas man primena žolę. Tai tą karvašūdį laikiau per naktį, ryte sutepėme ant galvos ir po keturių valandų išploviau. Be šampūno. Nerekomenduojama šampūnuoti 48 valandas dar. Spalva esu patenkinta, nors ir nėra ryški ryški (ko norėt iš dažų be peroksido ir amoniako, galvoju pašviesinimui kitą kartą dar ramunėlių nuoviro dėt). Žiūrėsiu kaip laikysis :). Ta va toks mano atsakymas ieškantiems info apie ryžumą. Tokių invidualių dalykų negaliu rašyti į klausk.salomeja.net 🙂

Suskaičiavau, kad per pastaruosius porą metų septynios poros įrašytos į artimesnių pažįstamų ratą susilaukė vaikų. Dar yra draugų turinčių atžalų iš seniau. Sakyčiau visai nemažai, nes mano pažįstamų ratas sąmoningai nėra didelis. Gyvena jie visi įvairiai. Vieni turtingiau, kiti paprasčiau. Vieni gana standartiškai (darbas, televizorius, sekmadieniai parke), kiti aktyviau (važiuoja su 6 mėn vaiku į kalnus). Bet lyg šiol bendraujant su visais nekilo jokių priešpriešų. Nė viena mama įsijautusi į pampersų ar dantų dygimo istoriją nesakė – ai tu gi nesuprasi. Viena vienintelį kartą viena mano blogo skaitytoja, kuri neįtraukta į pradžioje paminėtą skaičių (nepyk, vonioje), sakė, kažką panašaus į tai, kad didžiausias skirtumas tarp mūsų yra tai, kad aš nenoriu vaikų, o ji nori dar. Ir turi. Ir ką? Ir nieko. Mūsų epizodiniame bendravime tai nieko nekeičia.
Tai va, čia tik pastaruoju metu iš vienos pažįstamos nuolatos (tai yra kai išreikšdavau savo nuostabą kai kuriais klausimais) pradėjau girdėti žodžius “kol negimdei nesuprasi”, “kai pagimdysi suprasi”. Tokie žodžiai taikomi ne tik man, bet net ir vyrams, spėju ir šiaip visiems iš eilės. Man tai dvelkia tokiu dydvyriškumu (ar reikia sakyti dydmoteriškumu?) – aš pagimdžiau, duokit medalį, šokinėkite ant pirštukų ir supraskite mane. Atskyrimu – tie kurie negimdė yra blogesni už tuos, kurie pasiryžo. Nes, o kaip kitaip pavadinti teiginius apie neva mano manymą, kad turintys vaikų yra nuobodūs ir nurašyti.
Ar aš taip manau? Tikrai ne. Istorijos apie nutikimus darželyje man neblogesnės už istorijos apie valgio gaminimą. Istorijos apie tai ką vaikas iškrėtė, man nėra blogesnės už istorijas ką pridirbo katinas. Ne man svetimus vaikus auginti ir ne jie yra mano draugai, o jų tėvai.  O ar galima vadinti nuobodžia mamą, kuri savo 8-9 mėn dukrai leidžia pasiknisti mūsų katės smėlio dėžėje, atseit “parko smėliuke dar ne to būna”. Man kaip ir visiems žmonėms visai fainas virsmas kai per vieną gimdienį mažius dar bliauna nesustodamas, o per kitą tau jau tempia parodyti spalvinimo knygeles.
Ausyse skambant žodžiams “kol nepagimdei tai nesuprasi” vis galvoju ar supratimo sąlyga yra pats gimdymas? Pvz., užauginti brolį nėra įskaitoma? O ir šiaip, na kodėl žmonės tai sakydami visada mano, kad taip ir būtų. Jų ribotumą staiga imtum ir pradėtum suprasti?  Nes ne vaiką turėti yra ribotumas, o tie dalykai po kurių yra metama ta jau kelis kartus minėta frazė. Kaip vienintelis argumentas. Ar ne tiksliau būtų sakyti, kai gyvensi taip pat kaip aš, tada ir suprasi?
Pagalvokim šiaip jau, kodėl kai kurie yra visiškai tikri dėl žmonių lytinės orientacijos arba net to paties vaikų turėjimo fakto. Pvz., niekada niekam nekilo mintis, kad aš galėčiau būti homoseksuali, o gal negaliu turėti vaikų. Taip pat niekada nekilo mintis, kad galėčiau turėti vaiką.
Kaip tai įmanoma? O kodėl ne? Tik dėl to, kad aš to nepasakoju internetams? Niekas gi nesikapsto po mano praeitį.
Pvz., stambaus žmogaus nėštumą daug sunkiau pastebėti, o kiti ir nedrįsta paklausti ar laukiesi, nes galvoja, kad įžeis. Vienok 2006 metais buvau tikrai stora, tais pačiais metais skubiai tuokiausi ir beveik nesirodžiau visuomenėje iki žiemos. O vasarį pradėjau dirbti gerokai numetusi svorio, kitame mieste kur iš viso niekas manęs įvertinti negalėjo. Daugelis epagalvoja, kad aš niekada nenorėjau vaikų, ir galbūt tam ištikus aš nepradėjau visiems aiškinti, kaip tai yra nuostabu, o visiškai nejausdama sąžinės graužimo leidau seneliams padėti auginti vaiką, kol aš ieškau darbo, o po to dirbu. Esu išsiskyrusi ir galbūt yra tikimybė, kad mano exvyras gavo gyvą santuokos paveldą. Kad gal mes susitarę, kad jam sukūrus šeimą aš nebemokėsiu alimentų, todėl tam įvykus (jam sukūrus šeimą) aš visai laisvai galėjau mesti jau nusibodusį darbą. Galbūt dar kas nors galėtų prisiminti, kad vienu metu mano mama labai dažnai matyta su vežimėliu, o paklausta atsakydavo, kad tai kaimynų anūkė. Gal net yra žmonių, girdėjusių mano pasakojimus apie tą kaimynų anūkę. Apie tai, kaip ji ant kojų flomikais piešia tatoo, ar atsisako nešioti trumpą sijonėlį nes tai neprincesiška. Beje, jos vardas Alisa. Tos kaimynų anūkės. Dabartiniams draugams gal tai pasirodytų neįtikinama, bet  ar taip pat atrodytų tiems, kuriuos pažinojau prieš išsikraustydama į sostinę? Perskaičiusi įrašą tikrai nenustebs mama, nenustebs geriausia draugė, nenustebs mylimasis.
Kas tiesa, o kas tik teoriniai pasvarstymai?  Įdėjus laiko ir pastangų galima sužinoti. Bet istorija ne apie tai. Apie tai, kad kažkodėl žmonės yra įsitikinę, kad jei jau jiems kažkas nutiko ir sukėlė tam tikrą reakciją, tai ir kitiems tai bus. Jei jie sako, kad vaikas yra gyvenimo pilnatvė, tai ir visiems kitiems taip būtinai turi būti. O jei ne?
Jei man draugė sako, kad atrodau moteriškai, nematau nieko blogo tame, kad aš paklausiu, o ką reiškia atrodyti moteriškai ir kur yra riba tarp moteriškumo ir bobiškumo. Paprastus klausimus kai kas laiko kabinėjimusi. Prie ko? O aš klausiu. Bet ne visi gali žvelgti plačiau nei pro rakto skylę.
Mažas papildymas.
Ar tiksliau priminimas, nes esu tai jau rašiusi. Taip, man baisiai skamba, kai sakoma, kad vaikas yra gyvenimo prasmė. Kodėl? Nes į vaikus aš žiūriu, kaip į žmones. Tegul mažus. Gal būsimus. Bet žmones. Užkrauti žmogui tokią naštą? Būti kažkieno gyvenimo prasme…

Ar žmonės moka priimti kritiką? Ne! Kodėl? Todėl, kad žmonės nemoka ir kritikuoti. Mūsuose yra įprasta, kad kritikuoti reikia pilant šūdą ant galvos, o bet koks konstruktyvumas – tabu.
Pvz., ne kartą po savo įrašais skaičiau (ypač anksčiau, kai dar visi galvojo, kad tuo gali įžeisti), kiek daug klaidų darau. Fui, kokia beraštė. Bet niekada neradau kokio nors komentaro iš serijos “oho kiek klaidų. Pirmam sakiny neteisingai pritaikei skiriamųjų sakinių taisykles, apie kurias gali pasiskaityti čia.”, arba “oho, kiek klaidų. Tas žodis rašosi šitaip, NES bla bla bla”. Ir viskas čiki. Ir aš jausčiausi sukritikuota, ir dar gal išmokčiau ko nors naudingo ir klaidų nebedaryčiau. Ar bent jau daryčiau mažiau. Bet būti gramatikos naciu yra paprasčiau.
Apie kokius delfinius komentarus net nekalbėsiu.
Žmogus parašęs kūrinį ir patalpinęs jį internetuose taip pat dažnai susilaukia visokių “šūdas, neišbaigta, nebrandu, nemoki rašyti tai nerašyk” ir pan. Bet jei kas nors paaiškintų kas ir kodėl nepatiko, padirbėtų, kaip tikri kritikai, žiū ir naudos būtų.
Aš manau, kad kritika labai reikalinga. Ji priverčia kito žmogaus akimis pažvelgti į savo darbus. Ji verčia pasitempti, skatina daryti geriau. Net sukelia naujų idėjų. Tačiau pastaruoju metu vis mažiau girdisi kritikos, kuri darytų minėtus dalykus. Dažniau tai purvas, kad tik ne duokdie žmogysta nesumąstytų, kad jis gražus, rašo įdomiai, kuria gerai, šoka gražiai.
Vis galvoju, kad reikia daugiau dirbti su savimi ir nekreipti dėmesio į nekonstruktyvią kritiką. Tegul ir kritikuotojai manys, kad esu pasikėlusi, nekreipiu į visus dėmesio ir panašiai. Bet, pvz., pasakymas, kad mano paveikslas yra negražus/nebrandus/ne… man nieko nereiškia, kol nepasakyta kodėl, kuo, ką reiktų keisti ar apie ką kitą sykį pamąstyti.
Mano vienas iš exšefų mėgdavo sakyt: “blogai, pakeisk”. O paklaustas kas blogai, sakydavo “nežinau, kažkas, pagalvok”. O juk taip galima ir specialiai pasakyti, net kai viduje manai, kad labai labai gerai.

Linksmai šiandien varčiau savo diplomą, kurio niekada niekur nesu panaudojusi.
Radau diplomo priede skirsnį “galimybė užsiimti profesine veikla”. Ir ką, pasirodo “Absolventas yra pasirengęs projektinei, inžinerinės priežiūros, technologijų valdymo, gamybos organizavimo, verslo planavimo bei personalo vadybos veiklai”. Pasirodo dirbu beveik pagal savo profesinį pasirengimą :).
O dar yra įgytų gebėjimų bei suteiktų žinių eilutė, kurioje rašo: “Absolventas turi matematikos, fizinių mokslų, vadybos, bendrųjų inžinerijos ir išsamių elektronikos inžinerijos žinių, yra įvaldęs analizės ir projektavimo metodus, elektronikos gamybos technologijas ir vadybos metodus, geba naudotis informacinėmis technologijomis ir savarankiškai tobulėti.” Tas kur pajuodinau tai man labai juokingas, tarsi kas nors ir be univiero negeba.
O dar pasižiūrėjau ką mokiausi. Net pamiršau, kad buvo tokie mįslingi dalykai, kaip
Darbo organizavimas, normavimas ir apmokėjimas (įvertinimas 9) – va iš kur moku normuoti darbą :)) Ha ha.
Inžinerinės informacinės sistemos – kaži kas čia buvo? Bet turbūt nieko įdomaus jei gavau tik 6.
Naujų gaminių kūrimo marketingas – aha, teorinės žinios, vadinasi, yra. Liks greitai praktiškai pabandyti.
Dar pasirodo mokiausi tokius įdomius dalykus, kaip automobilinės elektroninės sistemos, dizaino pagrindai, gamyba mažose įmonėse, modernioji elektronika, techninė estetika…
Kartais pamąstau, kad kada reiktų pasididinti savo mokslinį laipsnį, bet per 5 metus dar niekaip nesugalvoju kokioje srityje tą daryti norėčiau. Et 🙂 Kuo toliau, tuo panašiau, kad univierai nieko įdomaus nesiūlo, o į kokią kolegiją (pirmos pakopos studijas) niekas nemokamai nebepriims.
O kažkada čia juokavom, kad jei žmonės mokosi dėl žinių, o ne dėl diplomo, tai galima stalkeriauti. Pasirenki studijas, eini į paskaitas, jei kas tikrina sąrašus garsiai piktiniesi raštinės darbu, kad va sumaišė jie kažkada duomenis, ne ten tave įrašė, o dabar niekaip nesutvarko, neįtaukia… Ir mokaisi sau…

Mane visada žavi situacijos, kai žmonės manosi žiną geriau: “tu tai suprasi kai turėsi vaikų”, “tu esi rasistas/homofogas/feministas”, “linkiu tau patirti tą ir tą, kad sužinotum kas tai”, “jei nesusidūrei tai ir patylėk”. Protingas žmogus dažnai ir nutyli, viduje sau šypsosi.
Neišvengia tokių situacijų ir kūrininių herojai. Mano mylimiausio rašytojo  vienoje knygoje yra scena, kur į privačią bibliotekėlę ateina dvi tetos. Moterų teisių gynėjos. Jos užsipuola bibliotekos tarnautoją todėl, kad kortelėse autoriai sugrupuoti pagal lytį, o dar ir tualetai, tik pagalvokite, bendri! Užsipuola jos tą darbuotoją. Jei tiksliai (taip, aš atsivertusi tą sceną) tai išvadina save mėginančiu pateisinti falocentriko pavyzdžiu. Taip pat ir tipišku moterų niekintoju bei patriarchato šalininku, kuris nori paversti moterų giminę antrarūšėmis pilietėmis, atimti joms priklausančias teises, gina vyrus ir nesigilina kokią žalą daro.
Kikenau, kai tas darbuotojas pareiškė, kad yra moteris ir dar dėl tikrumo ir pasą parodė. Rūkyta silkė, ne kitaip.
Dar viena situacija. FB buvo kilusi diskusija apie ginklus savigynai. Diskusijos metu vieni aiškino, kad čia kiekvienas turi būti apginkluotas, jei nenori pasikartojančios Norvegijos tragedijos. O buvo ir tokių, kurie protingai aiškina, kad ginklas patekęs į neteisingas rankas padarytų daugiau žalos. O neteisingos tos rankos beveik pas visus. Aš irgi esu tos nuomonės, kad jei turi dujų balionėlį kišenėje, tai jį ir panaudosi anksčiau ar vėliau. Taip pat ir su peiliu, su šautuvu. Kad turi būti labai gerai psichologiškai (o ir fiziškai) parengtas tą ginklą panaudoti, o dar svarbiau – nepanaudoti. Visuomenė tau gal ir padėkos jei nušausi chuliganą bėgantį su tavo rankine, bet dėkingumą jau teks priimti kalėjime. Ar bent jau lengvo režimo pataisos kolonijoje.
Tada vienas Chamas mestelėjo, kad “Nors šiaip nesu blogas žmogus, bet tokiems smurtofobiniams liberastams, kaip tamstos, visados nuoširdžiai palinkiu tarpuvartėje susitikti porelę smurtofilų. Jei išgyvensit, smegenėlės pačios prasivalys :]”.
Čia taikyta tokiems, kaip aš. Tiems, kurie prieš ginklus. Ir čia kaip ir toje knyginėje situacijoje man kyla vidinis juokas. Iš serijos “aš viską žinau, jei būtum buvęs užpultas, tai kitaip galvotum”. O jei buvau? Tipo per mažai? Žmones reikia auklėti taip, kad jie ligoninėje tris mėnesius gulėtų? O aš užpulta buvau tikra ne vieną kartą. Ir puikiai žinau, kad dėl išgąsčio ir netikėtumo jokiu ginklu nebūčiau pasinaudojusi. Beje vienu atveju turėjau kanceliarinį peiliuką kišenėje dėl drąsos :). Bet tada mane išgelbėjo plikledis ir neslidūs batai. Prieš 2,5 metų aš labai daug gastroliavau naktimis. Ir senesnės patirtys mane privertė ne ginklus pirkti, o patogius batus autis, bei drabužius rengtis tokius, kad skuosti netrukdytų. Kita vertus, linkiu sau tiesiog neužsirauti ir tokių pamokančių palinkėjimų, kaip pacitavau – nepriimu. Pastaruoju metu žurnalistus atstovaujantys pradėjo mėgti taškytis tokiais purvais.
Lygiai tokia pati rūkyta silkė man yra pasakymai neturėsi vaikų nesuprasi, nežinai ką reiškia neturėti valgyti ir jei tektų badauti tai… ir visoks panašus socialinis briedas…
Bet aš ir neprašau, kad mane kas nors suprastų. Aš ir vadybininką į darbą priimčiau be patirties. Ir tai nėra vien teoriniai svaičiojimai, nes anksčiau ar vėliau tokio žmogaus reikės. Kodėl dar apie tai? Nes neseniai buvo ginčas apie bet kokią darbo patirtį. Draugė sakė, kad vadybininko be jokios patirties tikrai neimtų. Jis turi būti bent valytoju padirbęs, kad žinotų ką reiškia kai tave nx siuntinėja. Aš gi nenorėčiau žmogaus nusiteikusio, kad jį jau visi siųs. Kita vertus man nepatiktų žmogus, kuris dirbdamas valytoju leidosi nx siuntinėjamas. Trečia vertus, man patinka jauni, nesugadinti entuziastai, vis dar tikintys, kad gali pakeisti pasaulį.  Ketvirta vertus, jei žmogus dirbo valytoju, kad galėtų išgyventi – nieko tokio ir net labai sveikintina. Jei jis dirbo valytoju, tam, kad ieškodamas vadybininko darbo turėtų ką į CV įsirašyti, man jis netinka.
O dar iš vieno labai šviesaus, faino ir visokių kitokių komplimentų verto jauno žmogaus išgirdau, kad gyvenimas blogas. Taip ir prasmegau sofoje. Aš esu linkusi nesikišti, kur manęs neklausia, bet gal reikia labiau kaišioti nosį į kitų gyvenimus, gal pas juos tikrai kas nors blogai. Nes iš esmės šalis mūsų graži, draugai geri, kas gali būti blogo? Įjungiam šypsenas!!! Rūkyta silkė :).

Keisti man tie lietuvių rašytojai. Nuo mokyklos nemėgau dėl to amžino niūrumo. Nė lašo optimizmo ir viskas taip perdėtai blogai.
Galvojau tik senieji taip. Nu bet va patraukė bibliotekoje viršelis, pasiėmiau Aleksandra Fomina “Mes vakar buvom saloje”. Perskaičiau pirmus 10 puslapių ir vėl akyse fokusuojasi kiaurai perpučiamas langas už kurio pilkos spalvos dangus, į stiklą šuorais drebiamas vanduo, o tolumoje pasviręs juodas kryžius… Tokias va mano manymu knygas rašo mūsiškiai. Jei ką domina tai tuose pirmuose puslapiuose rašo apie Ūlą grįžusią iš Anglijos. Ji eina niūriu Vilniumi, čia viskas blogai, purvina, niūru baisu. 🙂 O kas toliau? Nebeskaitysiu.