Keisti man tie lietuvių rašytojai. Nuo mokyklos nemėgau dėl to amžino niūrumo. Nė lašo optimizmo ir viskas taip perdėtai blogai.
Galvojau tik senieji taip. Nu bet va patraukė bibliotekoje viršelis, pasiėmiau Aleksandra Fomina “Mes vakar buvom saloje”. Perskaičiau pirmus 10 puslapių ir vėl akyse fokusuojasi kiaurai perpučiamas langas už kurio pilkos spalvos dangus, į stiklą šuorais drebiamas vanduo, o tolumoje pasviręs juodas kryžius… Tokias va mano manymu knygas rašo mūsiškiai. Jei ką domina tai tuose pirmuose puslapiuose rašo apie Ūlą grįžusią iš Anglijos. Ji eina niūriu Vilniumi, čia viskas blogai, purvina, niūru baisu. 🙂 O kas toliau? Nebeskaitysiu.
Aleksandra Fomina – na niekaip man neskamba kaip Lietuvių rašytoja 🙂
“Aleksandra Fomina (g. 1980 m. rugsėjo 3 d.) – Kaune gimusi jauna lietuvių prozininkė, vertėja iš anglų, ispanų, rusų kalbų.”. Man lietuvis yra tas, kuris Lietuvoje gimė, Lietuvoje gyveno didžią laiko dalį, lietuviškai šneka, dalyvauja lietuviškose veiklose, lietuviškai kuria ir t.t., o ne tai koks tėvų paveldas puošia pasą.