Kol knygų blogeriai džiaugiasi jau suformuota vienos leidyklos skaitytojų komanda, ir skaito nemokamas knygas, aš gi dėl vaizdo pabumbu pabumbu, kad visi žinotų, kokia aš pikta pavyduolė ir keliauju į biblioteką. :)) Šūdknygių. Nes geras knygas aš perku. Iš bibliotekos neimu. Nes jau nutiko taip kartą. Perskaičiau bibliotekinę Gavaldos “Tiesiog drauge”. Nu perskaičiau, tai negi pirksiu, o vat visai norėčiau turėti.
Na ir kaip jau kažkada rašiau – ėmiau Mickevičių. GPS sako, kad iki seniau lankytos, tame pačiame name, kuriame gyvenau, buvusios Zano – 850 metrų, o štai iki Mickevičiaus tik 650m. O į naują vietą eiti įdomiau. Ir didesnė, ir erdvesnė.
Visgi, Zaniškoje viskas buvo senoviška, bet paprasta. Randi knygų, teta ranka jas surašo į kortelę, kortelėje pasirašai ir eini namo. Mickevičiuje gi viskas modernu. Garsusis LIBIS bilietas, skenuojami barkodai ir pan. Bet, o siaube, kiek dar visokių įdomybių.
Knygas nuskenuoja ir kiekvienai (!!!) jų išspausdina čekį. Ant jo reikia pasirašyti. Visus tuos čekius (mano atveju visus keturis arba penkis) kiša į vis dar likusią popierinę kortelę. Kitą kartą atnešus knygas jas vėl skenuoja ir sistemoje pažymi grąžintomis. Tada dar išsitraukia tą kortelę, iš kortelės čekius, juos suskaičiuoja, knygas suskaičiuoja ir meta į šiukšliadėžę. Čekius, ne knygas. Man sunku net pagalvoti kas dar būdavo, kai ten reikdavo registratūroje kontrolinius lapelius pasiimti.
O jeigu nenori naudotis informacine sistema, ar katalogais, o tiesiog susirasti knygą, tai nepamiršk ne tik autorių ir pavadinimą žinoti, bet ir iš kokios šalies tas autorius.
Nuo Zaniškės dar skirtumas tas, kad anoje aš viena tarp lentynų tupinėdavau. Visas veiksmas ten skaitykloje, kur rajono vaikai kompiuteriais žaidžia. Mickevičiuje gi baisiai daug žmonių. Tokios vat mano bibliotekinės patirtys.
Tai va taip ir skiedžiu truputį normalesnės literatūros gausa šūdknygių :). Nes ir vėl pasiėmiau Kinselą, kažką apie musulmonus ir Grange. 🙂
Kažkada po tais baltais “čekiais” būdavo dar ir geltoni, tuos duodavo žmogui, o jie patogūs tuo, kad ant jų data, kada reikia knygas grąžinti, parašyta. Patogu visai. Kontroliniai lapeliai buvo skirti atminčiai lavinti, mat kiekvieną kartą ant jų reikėdavo savo skaitytojo pažymėjimo numerį parašyti.
Vaikų skyriuj rašo senoviškai, be barkodų ir čekių, bet ten suaugusiems knygų nepasirinksi, teks prašyti tetų, kad atneštų – salėj tik vaikiškos (bent jau nemačiau, kad kur viešai būtų).
O ta rašytojų geografija kartais nervina, bet aš prie jos pripratus – Mažvydo vaikų skyriuj, iš kurio mane po mokyklos baigimo “išmetė”, irgi buvo ne kitaip.
O siaube, kaip man nepatinka Mickevičiaus bibliotekos sistema. Kiekvieną kartą ten nuėjusi jaučiuosi… kvaila… nes niekaip nesuprantu jų sistemos ir dažniausiai nerandu norimos knygos. Gerai jei žinai kurios šalies tai autorius… Bet čia dar niekis, apie tai galėčiau nemažai prirašyti. Kai ieškai knygos lietuvių kalba ir parašyta, kad jos prie 820.73, o radęs tą lentelę prie 820.73 parašyta, kad originalo kalba čia vis dėlto, tai stovi ir galvoji, kuris iš mūsų kvailas, aš, ar sistema.
Tai nusispjaunu aš į ją, einu į mažą biblioteką šalia namų, ten viskas labai paprasta, randu ko reikia, nes viskas palei abėcėlę, o ne gyvenamą vietą 😀 Pasirašau kortelėje ir laimingai mėgaujuosi kūriniu 🙂
O! Tai reiškia, kad optimizacija vyksta! Nebėra geltonų čekių ir kontrolinių lapelių. Žiū, gal susiprastinsim iki vien tik kompiuterinio varianto per kokį dešimtmetį 🙂
dieter,
suprantu, jei pirmą kartą būčiau ėjus viena, tai turbūt būčiau tiesiog pabėgusi 🙂
O Zane, manro, irgi pagal šalis, ne?
jup. tik ten viskas ne taip suplakta nes užsienio kalba mažiau. Ir šiaip tik kelios pagrindinės šalys ir visos kitos vienoje vietoje.