Suskaičiavau, kad per pastaruosius porą metų septynios poros įrašytos į artimesnių pažįstamų ratą susilaukė vaikų. Dar yra draugų turinčių atžalų iš seniau. Sakyčiau visai nemažai, nes mano pažįstamų ratas sąmoningai nėra didelis. Gyvena jie visi įvairiai. Vieni turtingiau, kiti paprasčiau. Vieni gana standartiškai (darbas, televizorius, sekmadieniai parke), kiti aktyviau (važiuoja su 6 mėn vaiku į kalnus). Bet lyg šiol bendraujant su visais nekilo jokių priešpriešų. Nė viena mama įsijautusi į pampersų ar dantų dygimo istoriją nesakė – ai tu gi nesuprasi. Viena vienintelį kartą viena mano blogo skaitytoja, kuri neįtraukta į pradžioje paminėtą skaičių (nepyk, vonioje), sakė, kažką panašaus į tai, kad didžiausias skirtumas tarp mūsų yra tai, kad aš nenoriu vaikų, o ji nori dar. Ir turi. Ir ką? Ir nieko. Mūsų epizodiniame bendravime tai nieko nekeičia.
Tai va, čia tik pastaruoju metu iš vienos pažįstamos nuolatos (tai yra kai išreikšdavau savo nuostabą kai kuriais klausimais) pradėjau girdėti žodžius “kol negimdei nesuprasi”, “kai pagimdysi suprasi”. Tokie žodžiai taikomi ne tik man, bet net ir vyrams, spėju ir šiaip visiems iš eilės. Man tai dvelkia tokiu dydvyriškumu (ar reikia sakyti dydmoteriškumu?) – aš pagimdžiau, duokit medalį, šokinėkite ant pirštukų ir supraskite mane. Atskyrimu – tie kurie negimdė yra blogesni už tuos, kurie pasiryžo. Nes, o kaip kitaip pavadinti teiginius apie neva mano manymą, kad turintys vaikų yra nuobodūs ir nurašyti.
Ar aš taip manau? Tikrai ne. Istorijos apie nutikimus darželyje man neblogesnės už istorijos apie valgio gaminimą. Istorijos apie tai ką vaikas iškrėtė, man nėra blogesnės už istorijas ką pridirbo katinas. Ne man svetimus vaikus auginti ir ne jie yra mano draugai, o jų tėvai. O ar galima vadinti nuobodžia mamą, kuri savo 8-9 mėn dukrai leidžia pasiknisti mūsų katės smėlio dėžėje, atseit “parko smėliuke dar ne to būna”. Man kaip ir visiems žmonėms visai fainas virsmas kai per vieną gimdienį mažius dar bliauna nesustodamas, o per kitą tau jau tempia parodyti spalvinimo knygeles.
Ausyse skambant žodžiams “kol nepagimdei tai nesuprasi” vis galvoju ar supratimo sąlyga yra pats gimdymas? Pvz., užauginti brolį nėra įskaitoma? O ir šiaip, na kodėl žmonės tai sakydami visada mano, kad taip ir būtų. Jų ribotumą staiga imtum ir pradėtum suprasti? Nes ne vaiką turėti yra ribotumas, o tie dalykai po kurių yra metama ta jau kelis kartus minėta frazė. Kaip vienintelis argumentas. Ar ne tiksliau būtų sakyti, kai gyvensi taip pat kaip aš, tada ir suprasi?
Pagalvokim šiaip jau, kodėl kai kurie yra visiškai tikri dėl žmonių lytinės orientacijos arba net to paties vaikų turėjimo fakto. Pvz., niekada niekam nekilo mintis, kad aš galėčiau būti homoseksuali, o gal negaliu turėti vaikų. Taip pat niekada nekilo mintis, kad galėčiau turėti vaiką.
Kaip tai įmanoma? O kodėl ne? Tik dėl to, kad aš to nepasakoju internetams? Niekas gi nesikapsto po mano praeitį.
Pvz., stambaus žmogaus nėštumą daug sunkiau pastebėti, o kiti ir nedrįsta paklausti ar laukiesi, nes galvoja, kad įžeis. Vienok 2006 metais buvau tikrai stora, tais pačiais metais skubiai tuokiausi ir beveik nesirodžiau visuomenėje iki žiemos. O vasarį pradėjau dirbti gerokai numetusi svorio, kitame mieste kur iš viso niekas manęs įvertinti negalėjo. Daugelis epagalvoja, kad aš niekada nenorėjau vaikų, ir galbūt tam ištikus aš nepradėjau visiems aiškinti, kaip tai yra nuostabu, o visiškai nejausdama sąžinės graužimo leidau seneliams padėti auginti vaiką, kol aš ieškau darbo, o po to dirbu. Esu išsiskyrusi ir galbūt yra tikimybė, kad mano exvyras gavo gyvą santuokos paveldą. Kad gal mes susitarę, kad jam sukūrus šeimą aš nebemokėsiu alimentų, todėl tam įvykus (jam sukūrus šeimą) aš visai laisvai galėjau mesti jau nusibodusį darbą. Galbūt dar kas nors galėtų prisiminti, kad vienu metu mano mama labai dažnai matyta su vežimėliu, o paklausta atsakydavo, kad tai kaimynų anūkė. Gal net yra žmonių, girdėjusių mano pasakojimus apie tą kaimynų anūkę. Apie tai, kaip ji ant kojų flomikais piešia tatoo, ar atsisako nešioti trumpą sijonėlį nes tai neprincesiška. Beje, jos vardas Alisa. Tos kaimynų anūkės. Dabartiniams draugams gal tai pasirodytų neįtikinama, bet ar taip pat atrodytų tiems, kuriuos pažinojau prieš išsikraustydama į sostinę? Perskaičiusi įrašą tikrai nenustebs mama, nenustebs geriausia draugė, nenustebs mylimasis.
Kas tiesa, o kas tik teoriniai pasvarstymai? Įdėjus laiko ir pastangų galima sužinoti. Bet istorija ne apie tai. Apie tai, kad kažkodėl žmonės yra įsitikinę, kad jei jau jiems kažkas nutiko ir sukėlė tam tikrą reakciją, tai ir kitiems tai bus. Jei jie sako, kad vaikas yra gyvenimo pilnatvė, tai ir visiems kitiems taip būtinai turi būti. O jei ne?
Jei man draugė sako, kad atrodau moteriškai, nematau nieko blogo tame, kad aš paklausiu, o ką reiškia atrodyti moteriškai ir kur yra riba tarp moteriškumo ir bobiškumo. Paprastus klausimus kai kas laiko kabinėjimusi. Prie ko? O aš klausiu. Bet ne visi gali žvelgti plačiau nei pro rakto skylę.
Mažas papildymas.
Ar tiksliau priminimas, nes esu tai jau rašiusi. Taip, man baisiai skamba, kai sakoma, kad vaikas yra gyvenimo prasmė. Kodėl? Nes į vaikus aš žiūriu, kaip į žmones. Tegul mažus. Gal būsimus. Bet žmones. Užkrauti žmogui tokią naštą? Būti kažkieno gyvenimo prasme…
Net du kartus perskaičiau 🙂
Labai patiko. Yra apie ką pamąstyti.
Mano draugų tarpe nebeliko nė vienos poros, kuri neturėtų vaikų, išskyrus tą, kuriai dėl nepavyksta jų susilaukti ir kelis viengungius vaikinus (perkopusius trisdešimtmetį, jau greičiausiai reikėtų vadinti senberniais?). Dauguma tų porų ir vaiką jau ne po vieną turi. Nors kartais pajaučiu savo išskirtinumą dėl atžalų neturėjimo – pvz., kai draugė juokais neleidžia vaikui verkti, nes “paskui Jovita bijos vaikų turėti” arba mano pomėgis anksti keltis rytais kelionėse skatina draugus grasinti “Palauk, susilauksi vaikų, tada žinosi, koks malonumas yra leisti sau parpti iki vidurdienio”. Bet šiaip su draugais viskas OK. Tik viena bendradarbė (artėjanti prie pensijos) neseniai nustebino mane pareiškusi, kad ji netikinti, kad galima nenorėti ar kol kas nenorėti vaikų: “Tie, kurie negali susilaukti vaikų, sako, kad nenori”. Pf.
PinkCity, tavo kolegė nėra retenybė.
Šitoje vietoje (nors nelabai į temą) prisiminiau Brižitą Džouns, kuri visa frustruota piktinosi nėščiosiomis: eina jos ir išdidžiai demonstruoja, kad turi seksą :).
Haha :DDD
labai gerai pavarei, bravo!
man tai tik gaila, kad pagimdžiusios moterys tarsi netenka pačios savęs. prasideda visi tie pokalbiai “o vaikas padarė tą, vaikas padarė aną”, o ką padarei tu? “pakeičiau jam sauskelnes”. gaila moterų; kita vertus, norisi tikėti, jog ne visos taip ima ir praranda asmenybę.
gali būt, kad žiauriai nusišnekėjau, tai atsiprašau.
Pf, o jeigu aš niekada turėjau vaikų, bet puikiai žinau kaip saldu rytais ilgai pamiegoti,o ypač savaitgaliais, tai? va va :-)) juokingi man tokie pareiškimai su tais visais vaikais. Bet kai tos visos tik ką “apsiplunksnavusios” mamytės pradeda visus aplinkui mokyti “teisingai” gyventi ir nuolat prikaišioti savo motinystę, kaip viso ko panacėją, visateisiškumą (!) į viską (!) ir absoliutų visko supratimą, nes – jos Mamos, tai jau omg…Negaliu pakęsti per vidurį dviračių tako ar tiesiog šaligatvio žirgliojančių su vežimais ir manančių, kad visi aplinkui turi trauktis iš kelio, bet dar baisiau, kai kiekvieną kart taktiškai priminus, jog ir jaunos mamos, reikalaudamos savo teisių, turi didžiausią teisę – gerbti kitų teises, gauni pareiškimą “tu negimdei, tai nežinai”. O nuo tokių žmonių, kuriems gyvenimo džiaugsmas/prasmė/pilnatvė/tikslas yra vyras/moteris/žmona/vaikas ir pan.tai norisi bėgti kuo toliau ir pas tokias mamas augančių vaikiukų labai gaila..Kiek jie bėdos turės kai norės savarankiškai pradėti gyventi, jeigu iš viso suvoks, kas yra “savarankiškai”.. Kažkaip, daug pasipiktinimo išlindo šia tema :-)) nu bet, čia kaip su rūkymu gaunasi, kai rūkai tai, piktiniesi, kad negalima rūkyti kavinės viduje, kad kaimynės barasi už rūkymą laiptinėje ar kad kuris nerūkantis, neduokdie, paprašo šalia jo nerūkyti -omg, kaip pažeidžiamos teisės, bet..juk kad tu rūkai, tai dar nereiškia, kad visi dabar turi rūkyti. Arba kartu su tavim visa laptinė “mokytis” mušti būgnus, “daryti” remontą, būti motina.
deathblow, nenusišnekėjai: yra (statistiškai, pasirodo – nedaug) tokių moterų, kurios dėl savo vaiko netenka savęs, t.y. savo gyvenimo tikslu paverčia savo vaiką (kad ir kaip liūdnai tai skamba). Bet tie vienetai pavyzdžių yra tokie įsidėmėtini, kad, atrodo tarsi jų yra nemažai :)))
Nu man buvo gyvenimo patyrimų, kurių tikrai nebūtų buvę, jei nebūčiau susilaukusi vaiko, tai gal tas pasakymas kartais galioja? Ir yra problemų visuomenėje, kurios iškyla tik mamoms (labiausiai su mažais vaikais), todėl ir teisių joms prisieina reikalauti (kaip ir bet kuriai kitai socialinei grupei). Ir nė kiek ne keista, kad kai kurios mamos praranda save, nes dar ne taip seniai moteris labiausiai ir buvo vertinama (iš dalies tebėra) kiek ji yra “gera” mama ir žmona.
Bet kam neturiu kaip prieštarauti, tai faktui, kad vieni žmonės nori turėti vaikų, kiti ne. Ir nė vieni nėra “teisūs”, lygiai kaip nėra teisybės pasirinkime atostogauti kalnuose ar prie jūros.
reklamosauka, tai aišku, kad kartais galioja, tikrai nemanau kitaip.
Bet čia labiau turiu omenyje atvejus, kai tas pasakymas naudojamas visur ir viskam. Pvz., jei daugiabučio kieme triukšmauja paaugliai, tai teisę tuo piktintis turi mama su vaiku, senbernis, pensininkė, ligonis, atostogautojas, ar net kiti paaugliai. Šioje vietoje visi kenčia vienodai, visi nori ramybės dėl vienos ar kitos priežasties (viena privargo su vaiku, antras buvo 20km žygyje pėsčiomis, trečiai nemiga jau antrą savaitę, kitas gi serga baisiausiai, penktas pasėmė atostogų būtent, kad pailsėtų, o šeštas mokosi egzaminams), visi savaip reaguoja į situaciją, ir nemanau, kad mama lygesnė už visus kitus. Ir jei visi susitinka laiptinėje aptarti situacijos, mama isterikuoja, o kitas gyventojas sako, kad gal nurimkime, tuoj jie išsiskirstys, tai nemanau, kad šitoje vietoje pasakymas “kai pagimdysi, tai sužinosi, kad noriu miego” yra lauktinas ir kažkuo svarbesnis.
daugiau nebenoriu :)) bet tai gal toks tarpsnis užėjo, kai visko, net vaikų man jau gana.
turėčiau supykti, kad neįtraukei į “artimesnių pažįstamų ratą”, ar ko? prunkšt.
Nu jo, nu maža ką. Geografiškai tai turbūt vienas artimesnių ratų 🙂
geografiškiems ratams yra kaimynai :))
Tai čia gūgle pliuse visus į ratus sukiši ir pavadinimą užlipini, šiaip paprastai man nesigauna sudėliot 🙂
Kažkaip užkibau ant šitos temos, prisiminimai užpylė… teigiami.
Gerai nepamenu, bet atrodo nesakydavau kitiems „kol nepagimdei nesuprasi“ ir tikrai nelaikau negimdžiusių blogesniais. Bet manęs pačios pagimdžius laukė siurprizas.. Grįžus iš gimdymo namų pirmąją naktį pradėjau snausti, užmigus sąmonė ar pasamonė suprato, kad nebegirdžiu sūnaus kvėpavimo ir pabudau. Per kelias naktis išmokau miegoti. Tada susivokiau, kad „kol nepagimdžiau nesupratau“, kaip labai svarbus gali būti tas vaikelis. Gal tai per jautri psichika po gimdymo ar taip pasireiškia mūsų instinktai. Natūraliai vaikas tampa prioritetas, o jeigu dar kokia ligelė prikimba, tai vaikas užpildo visą gyvenimą.
Mano bernas jau suaugęs, stengiausi auginti savarankišką žmogų, suteikti laisvės, netupinėti aplink, bet jis taip greit užaugo, kad dabar apie mamas įsijaučiančias į savo vaikų auginimą žiūriu kaip į maksimaliai besidžiaugiančias motinyste, žinoma sveiko proto ribose.
„Vaikas yra gyvenimo prasmė“ savotiškai patyriau taip: sūnų buvo partrenkus mašina, sėdėjau prie reanimacijos kelias valandas nieko nežinodama, laukiau kada ateis chirurgas, taip viskas buvo nesvarbu, nei tolimesnė karjera, nei finansinė padėtis, nei ateities planai. Viskas tiesiog tampo nereikšminga. Tą jausmą pamenu iki šiol, padeda finansines krizes pergyventi 🙂
Kada kiek ir ar reikia vaikų apskritai tai žinoma kiekvieno asmeninis reikalas.
gūglpliusas man yra visiška mistika, ten plačiausias mano turimas ratas sukištas į “nepažįstu” 🙂
grįžtant prie vaikų temos, stačiai nuostabu, kaip iš esmės svetimiems žmonėms rūpi, turi tu seksą ar ne („tai kada vaikai?”). vienužo, stiprybės tau ir tavo nesamiems vaikams (kam reikalingi vaikai, jei yra nykštukų)
šiokia tokia, laimingi tie, kurie su artimaisiais tokių situacijų nepatiria.
vonioje, o jo, su nykštukais dažniausiai nieko netrūksta. Čia tik šiaip aną kartą mąsčiau, kad reiktų tokį užsiveisti, kuris mintis užrašinėtų.