Apie kritiką

Ar žmonės moka priimti kritiką? Ne! Kodėl? Todėl, kad žmonės nemoka ir kritikuoti. Mūsuose yra įprasta, kad kritikuoti reikia pilant šūdą ant galvos, o bet koks konstruktyvumas – tabu.
Pvz., ne kartą po savo įrašais skaičiau (ypač anksčiau, kai dar visi galvojo, kad tuo gali įžeisti), kiek daug klaidų darau. Fui, kokia beraštė. Bet niekada neradau kokio nors komentaro iš serijos “oho kiek klaidų. Pirmam sakiny neteisingai pritaikei skiriamųjų sakinių taisykles, apie kurias gali pasiskaityti čia.”, arba “oho, kiek klaidų. Tas žodis rašosi šitaip, NES bla bla bla”. Ir viskas čiki. Ir aš jausčiausi sukritikuota, ir dar gal išmokčiau ko nors naudingo ir klaidų nebedaryčiau. Ar bent jau daryčiau mažiau. Bet būti gramatikos naciu yra paprasčiau.
Apie kokius delfinius komentarus net nekalbėsiu.
Žmogus parašęs kūrinį ir patalpinęs jį internetuose taip pat dažnai susilaukia visokių “šūdas, neišbaigta, nebrandu, nemoki rašyti tai nerašyk” ir pan. Bet jei kas nors paaiškintų kas ir kodėl nepatiko, padirbėtų, kaip tikri kritikai, žiū ir naudos būtų.
Aš manau, kad kritika labai reikalinga. Ji priverčia kito žmogaus akimis pažvelgti į savo darbus. Ji verčia pasitempti, skatina daryti geriau. Net sukelia naujų idėjų. Tačiau pastaruoju metu vis mažiau girdisi kritikos, kuri darytų minėtus dalykus. Dažniau tai purvas, kad tik ne duokdie žmogysta nesumąstytų, kad jis gražus, rašo įdomiai, kuria gerai, šoka gražiai.
Vis galvoju, kad reikia daugiau dirbti su savimi ir nekreipti dėmesio į nekonstruktyvią kritiką. Tegul ir kritikuotojai manys, kad esu pasikėlusi, nekreipiu į visus dėmesio ir panašiai. Bet, pvz., pasakymas, kad mano paveikslas yra negražus/nebrandus/ne… man nieko nereiškia, kol nepasakyta kodėl, kuo, ką reiktų keisti ar apie ką kitą sykį pamąstyti.
Mano vienas iš exšefų mėgdavo sakyt: “blogai, pakeisk”. O paklaustas kas blogai, sakydavo “nežinau, kažkas, pagalvok”. O juk taip galima ir specialiai pasakyti, net kai viduje manai, kad labai labai gerai.