Niekiviskmėjinėjimai

Kai stukteli penkiasdešimt reikia tai paminėti.
Blogiausia, kai tai mini tavo sumanytojas ir vienas iš pagrindinių projekto “Salomėja” vadovų – tėvas.
Kodėl tai blogai? Nes jis vis dar nežino (ojo) , kad skiriuosi. To fakto nežino ir plačioji giminėlė. Žinot jiems ir nebūtina, bet kad Salomėja į balių atkaks viena tai tikrai bus pastebėta.
Dar gi tokie giminėlės susirinkimai apskritai yra totalus blogis.
Pirmas gi močiutės klausimas vietoje pasisveikinimo:
– V. (taip taip jie pelnosi neigiamus taškus kreipdamiesi į mane ex vardu), tai kada man proanūkių nupirksi?
Mintyse žaibuoju, savo močiutę įsivaizduoju nutrenktą perkūno. Ne, dar daugiau, įsivaizduoju gi kaip ji traukiasi nuo stūgaujančių manyje vilkų.
Su šypsena paklausiu:
– O ką anūkų negana?
Oh, kalba nukrypo saugia linkme. Apie mažąjį anūkėlį, mano pusbrolį.
Susirenka svečiai. Visiems įdomu, kur gi mano vyras. Taip įdomu, kad paklausia gi po kelis kartus. Visiems dovanoju šypseną ir atsakymą:
– Pakasiau.
Keista. Moteriškoji pusė linksi galva, žeria patarimus ir kalbas o kam tie vyrai. Tik jei sužinotų tiesą, tai sukeltų tragedijas.
Su broliu įsitaisom strategiškoje patogioje vietoje. Viską matom. Geriam sau “samsoną” ir užgeriam žaliom devyneriom (aš nieko čia nesumaišiau). Mudu linksminamės.
Brolis: kaip manai, kuo baigsis vakaras?
Sesė: na poros isterijų sulauksim. spėk, kuri pirma?
Brolis: spėju vidurinė.
Hm, protingas tas brolis. Už tai ir myliu. Atspėjo.
Sesė: tu teisus, kas sekanti?
Brolis: spėju ta pati dar kartą.
Ilgai laukti netenka, nauja isterija dėl padauginusio sutuoktinio.
Manęs vėl pasiteirauja, kur gi mano vyras. Vėl atrėžiu ką nors kandaus. Dviejų ankstesnių isterijų autorė, o tiksliau mano teta mane moko:
– O tu visiems sakyk, kad išsiskyrei. Juk madinga dabar.
Susižvalgom su broliu. Prunkštelime. Mhm, taip ir sakysiu. Būtinai, nuo šiol:)
Su broliu trumpam pasiplauname.
Seniai jo nemačiau, pakalbame kas ir kaip, kodėl taip, o ne kitaip. Čia jis suskelia esminę frazę:
-Bet mūsų šeimoj pas visus intekto koeficentas tai afigienas. Ir tėvai, žiūrėk ir mes. Nu nerealiai. Bet adamsai kažkokie. Nu ir šeimynėlė, visi tą protą kažkur ne ten naudojam.
Tu teisus broli, einam dar liko “Samsono”.
Cirkas tęsiasi.
Brolis: ne kasdien tokį cirką pamatysi.
Sesė: jo, ir mokėt nedaug reikėjo, tik už kelionę.
Brolis: kaip manai jie susimuš?
Sesė: nea, tik dar pora isterijų…
Vakaras šiaip ne taip baigiasi, svečiai sugrūdami į taxi. Ate ate.
Ryte sutaršom su broliu kokius 1,5 litro vyno. Prisikraunam kuprines maisto ir patraukiam link stoties. Kelias ilgas, valanda kelio pėstute, o jubiliatas nepajėgus nuvežti. Turim dar “Samsono” užtenka iki pusiaukelės, toliau jau nebelabai ir norisi:)
Stotis. Broliui į Kauną, sesei į Vilnių. Penkiasdešimtmetis baigtas ir išgyventas.
P.S. Saule (viena iš pagrindinių projekto “Salomėja” vadovų), žinau, kad skaitai, tai nereikia visko priimt asmeniškai į įsižeist, kaip dėl to komentaro.

Šalia stovi du buteliai vyno. Tušti. Salomėja ir R. Senos, mokyklinės pažintys.
R. pasirūpino pirmu buteliu. Deja, turint kamščiatraukį tik peilio rinkinyje, pasirodo, kad jis niekam tikęs.
Kamštį galima įstumti.
Bandom.
Šakutė sulūžo. Fuck.
Hm?
Einam į maximą normalaus kamščiatraukio?
Salomėja be rankinės, be telefono. Palikusi šviesas. Palikusi muziką. Tik trumpam. Rankose raktai ir piniginė.
Maxima. Kamščiatraukių nėra.
Rimi? Dvi stotelės. Oij, šalta.
Jau Rimi.
Hm, vienintelis kamščio traukėjas tik geros firmos. Ir kainuoja 40 lt. Hm, o kas man belieka? Perku [[bet vakar už tiek nepirkai šaliko, jobana merga tu!!!]].
Oho, vyno akcija.
Perku [[maža alko namie?]].
Namai. Kamštis įveiktas. Geriam.
R. turi daug patirties. Tos. Kalbos apie viską. Kas kaip kodėl už ką. Dideli. Maži. Daug. Mažai. Viskas. Nieko. Kur. Kada? Kiek? Kalbos apie viską. Iš pradžių nesupranta. Po to žavisi. Pataria.
Dar vyno? Šio kamštis naujuoju devaisu įveikiamas per kelias sekundes.
Vyyyynas. Tas kurį jau seniai tausojau. Kuris seniai prašėsi geriamas. Sūris.
Dar pokalbių.
Cigaretės. Tenka papildyti savo zippo. Per kelias sekundes. Jau moku. Seniai nenaudotas. Seniai ir nerūkiau. Niekada nepradėjau, niekada ir nemečiau. Pasiilgau kaljano. Vyras siūlė. Gal pasiimt?
Vynas.
Naktis.
Taxi.
Palydžiu iki lifto. Ačiū už vakarą. Tai tau ačiū.
Po to per langą įsitikinu, kad įlipo į taxi.
Iki.
Naktis.
Gal dar vyno? Stovi ant palangės tas, kur kvepia džiovintomis slyvomis. D.S., gal tu užsuksi?

Taip taip, keičiasi mano gyvenimas. Keistokoka. Viskas susideda iš mažyčių smulkmenų.
Kad dingo manija pirkt šmutkes jau rašiau. Šiandien “prievartiniu” būdu prisipirkau karolių. Bet atsilaikiau prieš rankinę, batus [[šių reikia ir tilpo į mano finansinius rėmus]], raudonai juodai baltai languotą šaliką, juodą skarelę [[bet jaučiu reik grįšt]], dar šį bei tą.
Nebeskaitau maniakiškai. Šiuo metu galim sakyti, kad skaitau dvi knygas. Vieną namie, kitą kitur. Abi skaitau jau kokį mėnesį. Man taip nebūna.
Atradau tokių dalykų, apie kuriuos negalima viešai kalbėti.
Nebetingiu išsivirt arbatos vakarais.
Kartais net pasigaminu valgyti. Ta prasme, ne sumuštinį kokį.
Nebegaliu normaliai žiūrėti į ledus nes jie man kelia asociacijas.
Pamėgau lietų.
Nusikračiau vieno, beveik kas dieną matomo žmogaus įtakos. O jis gi net kažkada man sakė, kad niekas į mane nežiūrės rimtai jei nepradėsiu rimtai rengtis. Net buvau patikėjusi. Ha ha, na į jį rimtai niekas ir nežiūri, o aš sau sėkmingai rengiuosi mikimauzinėmis maikėmis:))
Aš nebeslepiu savo beprotybių. Glostau urzgiančius žvėris ir rizikuoju.
Mano pasakomų žodžių skaičius per dieną išaugo trigubai [[jei pridėsime rašytinius žodžius – keturgubai]] darbo dienomis ir sumažėjo dvigubai savaitgaliais.
Aš pradėjau jausti keistą artumą su nepažįstamais žmonėmis (?). Taip taip D.S. čia be tavęs neapsieita.
Pati pradėjau rinktis kokios muzikos klausyt, nes nebėra DJ šalia.
Pradėjau žiūrėt filmus, bei naudotis linkomanijos paslaugomis 😛
Kartais net paskambinu kai reikia.
Va taip va.
P.S.
00.15 val valgyt ledus ir viena ranka taipint įrašą man irgi nėra visai įprasta.

Atsikėlusi pažvelgiu per langą. Rytinės saulės spinduliai šypsosi priešais esančio namo languose. Balsas iš opus3 praneša, kad ką tik pradėjo lyti. Kažkodėl patikiu balsu, o ne tuo ką matau. O juk sako geriau pamatyti, nei išgirsti. Nusiteikiu lietui. Mhm, ištraukiu iš mano namuose neegzistuojančių stalčių lietaus nuotaiką.
Mano rytai chaotiški. Tai vos tik apsirėdžiusi lekiu, tai nusprendžiu išgerti kavos ir paskaityti, tai kompą įsijungiu. Jokios rutinos :). Šiandien kavos diena. Jau jau jau. Pirmi lašai pradėjo barbenti į palangę. O aš sau lakuoju nagus, skaitau Marką Frajų ir geriu kavą. Laiko turiu prabangiai. Visas septynias minutes. Daryti viską, tik kuo mažiau galvoti.
Išsiritusi iš namų skleidžiu savo mažylį skėtuką. Regis sąmoningai prisiderinau prie raudonuko:) Lyja. Tik ne troleibuse. Sėdžiu įsmeigusi akis į galinį stiklą. Stebiu upeliukus. Iš viršaus žemyn. Kaip ir daug kas gyvenime? Žemyn žemyn žemyn… Ech ta gravitacija. Ji ir svajones bei norus traukia žemyn. Bet gi ne apie tai. Gale važiuojantis automobilis priartėja ir jo žibintai nuspalvina lango upelius geltonai. Gražu.
Žiedas, troleibusas pakrypsta ir per šoninį langą matau ne upelį, o visą krioklį. Kodėl mane taip ėmė traukti vanduo? Niekada per daug juo nesižavėjau. Lyja stipriai. Per aprasojusį langą įžvelgiu, kaip aukštai atšoksta lašai. Taukšt. Skausmingi turbūt… Mano kojos šlampa nuo rankinės. Bet aš ir nesitikiu po lietaus likti sausa. Koks tada lietus? Žmonės spaudžiasi stotelėje. Kiek viena jų gali sutalpinti? Vaikai su kuprinėmis, tetos su kostiumėliais, studentai su papkutėmis – visi telpa tuose keliuose kvadratiniuose metruose ir priima vis naujų lietaus draugų. Arba bėga greitai į troleibusą. Keiksnodami šį, kad per toli sustojo.
“Menų gimnazija. Kita – kalnų parkas”… Lengvoji atkarpa, jokių šviesoforų ar kamščių. Regis vairuotojo širdyje sėdi mažas vaikas, nes lekia lekia keldamas žmogaus ūgio bangas ir taškydamas šaligatvius. Gerai, kad nėra pėsčiųjų. Maudytis linksma tik savanoriškai.
Štai mano darbo stotelė. Išlipame su kolega. Lietus jau pasibaigęs. Tik gniaužiu rankose šlapią skėtuką. Net dabar jis džiūdamas man šypsosi raudonai.

Pasekiau PinkCity ir RedVel pėdomis ir pasitestavau teste. Tipo kiek aš mergaitiška.
Rezultatas manęs nenustebino, nes ir be testo galėjau tą pasakyt (kam įspirti/įkąsti/apdrąskyti?):

You Are 24% Girly

You are a pretty hardcore tomboy, and a very free spirit. Gender roles be dammed, you like to do things your way.

Taigi va.
Ir šiandien savo kailiu patyriau, kaip jaučiasi kiti žmonės susidūrę su tokiais, kurie užsiima nepagrįsta savigrauža. Tai pažadu sau mažiau gruzint kitus žmones, daugiau šypsotis:) . Megaitiškumo procentų nepažadu kelti.

Naktis.
Karšta.
Atviras langas.
Skamba mobilus telefonas. Tai mielieji gal atsiliepkite? Taip taip labai graži melodija. Ir telefono skambutis garsiai skamba. Neparažiopsomas toks. Tai gal jau užteks. Nors never mind. Aš miegu.
Atvažiuoja ir išvažioja mašinos. Trinksi durelės. Keista, kad pirmą valandą nakties jausmas lyg miegotum dieną prekybos centro aikštelėje. Čia gal su miesto šventėm susiję, nes ankstesnėmis naktimis to nebuvo.
Atvažiavo dar vienas. Per visą rajoną iš jo automobilio skamba “Nebežinau kas daros, oi ta dalia dalužė…”. Nu čia jau visai. Žmonės, gal nežinote ką mašinoje klausyt? Pasiklausiau dalužės. Sulaukė keleivio. Išvažiavo. Gaila. Jau buvau beveik pripratus ir užmigus.
Ir staiga tyla. Netikėta po šios erzelynės. O gal užmigau?

Vat mąstau. Kaži ar toks savaitgalis normalus?
Tai yra penktadienio vakarą gerti alų ir valgyti slyvas. Tuo pačiu žiūrėt tikrai kvailą filmą su verksmingu berniuku. Čia Spyd Reiserį turiu omenyje. Oj oj dėl ko aš lenktiniauju. Oj oj, visos lenktynės nupirktos ir jomis nebetikiu. Oj oj mano brolis buvo geriausias. Oj oj savo šeimos mes neišduodam… Na ir taip toliau.
Programa toliau. Šiaštadienis. Išlipu iš lovos 17 val. Su planais eiti Sostinės dienų paspoksot. Bet apsigalvojau, nes viena tingiu trainiotis. O net internetint nėra nuotaikos, tai nusprendžiau save pribaigti ir pažiūrėti filmą viską pasakančiu pavadinimu “P.S. aš tave myliu”. Na manęs tokie filmai nesugraudena, bet gi miręs ir laiškus rašantis bičas ten nerealus. Nusipirkčiau tokį ir laikyčiau ant lentynos. Ai, taigi lentynų neturiu. Žodžiu vietos rasčiau. Net pamaitinčiau kuo nors, nes pati tingiu valgyt ir šaldytuvo turinys tuoj iš galiojimo laiko išeis.
Bet turbūt viskas normaliai čia. Taip ir turi būt.