Eilinis rytas

Atsikėlusi pažvelgiu per langą. Rytinės saulės spinduliai šypsosi priešais esančio namo languose. Balsas iš opus3 praneša, kad ką tik pradėjo lyti. Kažkodėl patikiu balsu, o ne tuo ką matau. O juk sako geriau pamatyti, nei išgirsti. Nusiteikiu lietui. Mhm, ištraukiu iš mano namuose neegzistuojančių stalčių lietaus nuotaiką.
Mano rytai chaotiški. Tai vos tik apsirėdžiusi lekiu, tai nusprendžiu išgerti kavos ir paskaityti, tai kompą įsijungiu. Jokios rutinos :). Šiandien kavos diena. Jau jau jau. Pirmi lašai pradėjo barbenti į palangę. O aš sau lakuoju nagus, skaitau Marką Frajų ir geriu kavą. Laiko turiu prabangiai. Visas septynias minutes. Daryti viską, tik kuo mažiau galvoti.
Išsiritusi iš namų skleidžiu savo mažylį skėtuką. Regis sąmoningai prisiderinau prie raudonuko:) Lyja. Tik ne troleibuse. Sėdžiu įsmeigusi akis į galinį stiklą. Stebiu upeliukus. Iš viršaus žemyn. Kaip ir daug kas gyvenime? Žemyn žemyn žemyn… Ech ta gravitacija. Ji ir svajones bei norus traukia žemyn. Bet gi ne apie tai. Gale važiuojantis automobilis priartėja ir jo žibintai nuspalvina lango upelius geltonai. Gražu.
Žiedas, troleibusas pakrypsta ir per šoninį langą matau ne upelį, o visą krioklį. Kodėl mane taip ėmė traukti vanduo? Niekada per daug juo nesižavėjau. Lyja stipriai. Per aprasojusį langą įžvelgiu, kaip aukštai atšoksta lašai. Taukšt. Skausmingi turbūt… Mano kojos šlampa nuo rankinės. Bet aš ir nesitikiu po lietaus likti sausa. Koks tada lietus? Žmonės spaudžiasi stotelėje. Kiek viena jų gali sutalpinti? Vaikai su kuprinėmis, tetos su kostiumėliais, studentai su papkutėmis – visi telpa tuose keliuose kvadratiniuose metruose ir priima vis naujų lietaus draugų. Arba bėga greitai į troleibusą. Keiksnodami šį, kad per toli sustojo.
“Menų gimnazija. Kita – kalnų parkas”… Lengvoji atkarpa, jokių šviesoforų ar kamščių. Regis vairuotojo širdyje sėdi mažas vaikas, nes lekia lekia keldamas žmogaus ūgio bangas ir taškydamas šaligatvius. Gerai, kad nėra pėsčiųjų. Maudytis linksma tik savanoriškai.
Štai mano darbo stotelė. Išlipame su kolega. Lietus jau pasibaigęs. Tik gniaužiu rankose šlapią skėtuką. Net dabar jis džiūdamas man šypsosi raudonai.