Nesuprantu, kaip kartais man į galvą šauna kas nors. Štai šiandien jaučiuosi prastai. Regis karščiuoju. Temperatūros nesimatuosiu, vaistų negersiu, nes numatomas pagėrimas vakare. Bet gi visa drebėdama važiuoju namo. Svajoju, kaip gersiu arbatą ir po to nusnūsiu dienos miegelio. Bet kažkodėl pusiaukelėje išlipu iš troleibuso ir nueinu į knygyną. Pirkti neturiu jokio tikslo. Aš iš vis neplanavau ten eiti. Bet knygynas ne eilinis. Ten pardavinėja ir dėvėtas bei antikvarines knygas. Taigi pradedu knaisiotis. Aš jaučiu, kad kažko ieškau. Bet kutenkit padus tikrai nežinau ko. Tikrai. Rasiu – iškarto žinosiu, kad čia tai. Na ir vartausi sau. “Prancūzų leitenanto moteris”. Kažkada naują norėjau nusipirkt. Septyni litai. Bet ai, apseisiu, turiu ką skaityt ir taip. Vaižganto, Maironio, Cvirkos raštai. Šitų tai turbūt pas daugelio tėvus rastųsi. Stendalis. Hm? Gal šito man reikia? Nea. O Džeinė Eir. Turiu naują. Tarybinė propaganda, poezijos pavasarių seni leidiniai… Knygyne aš jau pusvalandį. Sau stoviu, tupiu, knaisiojuosi. Ir tas suvokimas, kad ieškau kažko konkretaus manęs neapleidžia.. Kol pamatau. Juoda, 1989 metų leidimo. Žinau, kad man jos reikia. Net nepažiūriu kiek kainuoja. Žinau, piniginėje turimo banknoto užteks, net jei ji kainuoja dvigubai daugiau už vidutinę naujos knygos kainą. Devyni litai. Šypsena. Pasigiriu MS. Reakcija netikėta. Pasirodo tai labai ieškoma knyga. Oho. Na gal suderėsim. Perleisiu. Bet vistiek nesuprantu, kodėl aš ėjau į tą knygyną. Lyg jis kvietė, rankutėm mojavo. Buvus aš ten ir anksčiau. Tik niekada nebuvo man to jausmo, kad atėjau kažko konkretaus, kas manęs laukia nesulaukia.
Monologas, arba pokalbis su nematomu draugu
Labas, ko tau vėl? Na ko lendi į mano vidų? Kvietė kas nors? Aš tai čia sugaišto laiko tikrai nesugrąžinsiu. Įspėju dabar, kad po to nepriekaištautum, kad ir vėl nieko įdomaus. Todėl apsisuk ir eik kitur. Kur? Ten, kur gera. Nes su manim gera nebūna. Aš nesuvokiu tokios būsenos, kada viskas gerai. Aš niekada to nepatyriau. Visada, taip būna. Man visada blogai. Patenkintas tai išgirdęs? A? Pašalini trukdį vienam dalykui, o tas dalykas pasirodo be to trukdžio visai ir ne toks. Aš tau sakiau, kad esu iššūkis. Ne tik tau sakiau, sakiau ir tam, kas buvo pasirengęs jį priimt. Bet gi net išskirtiniai nesiskiria nuo kitų. Visus traukia mane gaubianti paslaptis ir visiems pasidaro per sunku: per sunku ištverti mano žvilgsnį, per sunku pakelti mano kalbas, priimti svajones, per sudėtinga kalbėtis, priprasti prie vienatvės bei noro bendrauti priepolių. Sunku. Aš atleidžiu už tai žmonėms. Bet negaliu atleist dievams, kad būdami visagaliai jie vengia sunkumų. Per daug jau pripratai mano galvoje trepsėti, širdyje nusėdusias dulkes kelti, daiktus vidinėse lentynėlėse delioti, gyvenimo kryžkelėse iš manęs šaipytis. Kad jau atėjai, tai po velnių, būki naudingas. Man tas pats, kad tu nematomas. Ciniškas ir kandus. Juk pati tave tokį ir sugalvojau. Padėk, kai reikia, palaikyk už rankos po galais. Juk tu puikiai žinai, kad realaus pasaulio problemas aš pati išsispręsiu. Jau seniai išmokau vinį įkalt ten kur reikia. Ir ne dėl to, kad nebūtų buvę kam, o todėl gi, kad vistiek neprisiprašysi. Jau seniai žinau, kad ir namo naktį niekas manęs nelydės. Plačia nugara neužstos. Kad teks pačiai skambinti dėl interneto. Kad reiks veikt, daryt, spręst. Ar mane trikdo problemos? Ne. Niekas nedraudžia gi padejuot. Paburbėt. O bet tačiau. Bėdos kylančios gyvenime tėra tik bėdos kylančios gyvenime. Smulkmena. Visai ne rimta. Iš vis kas yra bėdos? Trūksta pinigų? Taip nebūna. Dievas davęs dantis duoda ir pavalgyt. Visada netikėtai nukrinta paskola, žmogus galintis paskolinti, premija, laimėjimas. Bet kas, bet visada taip būna. Bent jau man. Ir nieko čia raganiško. Tik žinojimas, kad tiesiog negali būti kitaip. Ligos? Nuo ligų niekas neapsaugotas niekas ir neapsaugos, net ir tu. Bet tau gi visai neįdomu kasdienybė. Tu vis į vidų vidų vidų nori. Ko? Na ko tau reikia? Žūsi gi! Netingi gi net googlėje ieškoti informacijos apie Salomėjos pasaulius. Ko čia ateini. Ko beldiesi į mano duris? Vėl ir vėl. Jau tiek kartų įleidau, tiek kartų vidines ekskursijas tau organizavau. Ir ką? Matei tik tai ką pati rodžiau. Nesurasi. Neįsibrausi. Ir jei, kaip geras hakeris rasi spragą – patekęs neišeisi. Aš manau niekas neištvertų patekęs giliau. Visi, kurie tik priartėja – bėga. Jaučia pavojų, oi jaučia. Aš kaip viską ryjanti bedugnė. Krenti krenti, o galo vis nėra. Vienu metu visi čia “panikavo”, kad juodoji skylė įtrauks. O aš pasakiau, kad taigi puiku. Sužinosime kas joje yra. Ir tu toks? Kodėl niekaip nepasiduodi? Juk žinai, kad niekada neparodysiu visko. Visi vaikščiojimai vidiniais labirintais tik labai paviršutiniški. Va čia va paverkiu, o čia juokiuosi, šičia pasvajoju. Bet kodėl ir apie ką? Juk žinai, žinai, kiek daug visko giliau. Daug daug giliau. Kur nešviečia saulės, kur niekada nelyja lietūs. Kur nėra vėjo. Ten nei šilta, nei šalta. Ten verda gyvenimas. Minčių, jausmų, būsenų. Mano mano mano. Mano mintys. Mano jausmai. Mano būsenos. Mano pasauliai. Mano nematomi draugai. Jo demonai. Mano pasauliai. Kodėl jų trylika? Manai tai šiaip fetišinis skaičius? Oi ne. Grynas sutapimas. O sutapimų nebūna. Visi pasauliai skirtingi. Bet sujungti sudaro tą, kurį pažįsta visi žemės gyventojai. Jau sakiau, žmonės patys nežino, kuriam mano pasauliui priklauso. Gyvena sau ir nežino, kad tėra šito spektaklio veikėjai. Gyvenimo spektaklio. Jie elgiasi taip, kaip aš noriu. Aš verčiu juos vaidinti tose scenose, kuriose noriu. O aš nežinau ko noriu. Va todėl ir kyla spektaklyje bėdos. O aktoriai neturi laiko laukti. Žinau ko nenoriu. Ai nušneku, žinau, kad noriu dievo. Ir ką? Na ir nieko. Velniop. Norai tam, kad pildyt? Ok ok, ir kaip man šitą norą gaut? Joks žemiškas būdas čia netinka. Nežemiškas irgi. Ir tik todėl, kad šitas konkretus ne Olimpo dievas yra visuose trylikoje pasaulių. Įsivaizduoji? To niekada nebuvo per mano gyvenimą. Ir kai tenka gyventi junginyje, jis trylika kartų stipresnis už tuos, kurie tik viename pasaulyje. Visus, išskyrus mane. Ir tai veda iš proto, regis net jį išgąsdino jau. O bet tačiau. Negalima juk pasiduoti. Niekaip. Nors įkąst į koją. Aš nepasiduosiu, nes tai mano likimas. Likimu tikiu. Likimas kuriamas mūsų paties. Kaip galima netikėti savo kūriniu? Kaip? Neseniai perskaičiau frazę, kad gyvenime mylime tik du kartus. Pirma meilė praeina pati, antra sunaikina. Jaučiu tuoj susinaikinsiu. Nes dvigubai myliu. Du ne šios žemės padarus. Raganą ir dievą. Cha. Per daug jau viskas nežemiška. Ko dar man norėt? Kam norėt jei džiaugsmo neteikia dalykai. Tu dar čia? Ko nekalbi? Spoksai. Tai eik eik, jei neturi laiko mano paistalams. Ar aš laikau? Ar žinai, kad mano laikrodis nerodo valandų? Jis nerodo nieko. Tėra rodyklės ir viskas. Susigalvok pats ką matai. Žmonėms jis rodo laiką. O man ir visiems kitiems tai ne laiko rodis. Ne. Jis rodo viską. Nuotaikų skalė – ilgoji rodyklė. Savijautos skalė – trumpoji. Bet. Žinai ką? Baigėsi baterijos. Turiu surasti gerą laikrodininką. Juokiesi. Juokiesi, nes žinai, kiek tas laikrodis pinigų man atsiėjo. Bet kas tie pinigai. Už ką jie mokami? Aš nekalta, kad pardavėjai neįžvelgė potencialo. Negaliu jo patikėti bet kam, negaliu dėti bet kokių baterijų. Tiesiog taip. Laikrodis, kuris šiandien nerodo nieko. Sustojo ties skalės pradžia. Mano skalės. Ties mano nuliu. Apskritai, viskas šiame gyvenime yra mano. Mano skausmas, mano džiaugsmas, mano vienatvė. Tu egzistuoji tam, kad mane erzintum, kad manęs klausytum, kad būtum mano. Laikas skaičiuojamas manaip. Nuo lemtingo paveikslo, nuo lemtingo susitikimo. Nuo esminių žodžių. Trylika dienų, trylika mėnesių. Vakar, šiandien, ryt. Būtent manęs laukia troleibusas atvėręs duris. Arba būtent manęs jis nepalaukia ir nuvažiuoja. Aš esu pati svarbiausia. Todėl, kaip super žvaigždė turiu teisę rėkti, kaip jūs man nusibodote, kaip noriu ramybės, kaip nenoriu nieko girdėti, kaip noriu būti nematoma. Kaip superžvaigždė manausi turinti teisę visus keikti, reikalauti. Ir tuo pačiu slapta tikėtis, kad koks superpaparacis mane nufotografuos gražiausiu kampu. Kad kita superžvaigždė mane įsimylės ir mes gyvensime supergyvenimą. Nes nebemoku gyventi, kaip paprastas žmogus. Taip. Aš keliuosi, aš einu į darbą, aš net štai leidžiu užsukti tau į svečius. Tu sėdi, geri mano jausmų arbatą, aš pasakoju kokia šiandien buvo diena. Bet manyje verda verda verda troškimas sužinoti giliau, pasinerti dar daugiau. Noriu ne šios žemės nuotykių, kosminių odisėjų, adrenalino, baimės. Aš neseniai labai bijojau. Bijojau, kad manęs nesupras. Net tu, mano nematomas, kad pasmerksi mane. Bijojau viską keisti. Bijojau. O siaube, kaip man gera buvo nuo tos baimės. Kaip ji varė mane į priekį. Ir bum. Viskas baigėsi. Esu rami. Matau išgyvenau, niekas per daug nenustebo, gyvenimas teka savo vaga. Net jei niekas nesikeis, jis toliau sau tekės. Bliam nu, taigi taip ir nutekės. Ir vėl dairausi, ką čia sugriovus, ką čia nuveikus, kur čia to ne eilinio adrenalino pasikrovus. Smerki mane? Iš akių matau, kad ne. Kam smerkti žmogų, kuris pats už viską atsakingas. Ką tik esminėje knygoje perskaičiau, kad nebūna atsititinumų. Viskas kas nutinka gyvenime yra nulemta tavo paties. Ir tas tiesa. Viskas kas nutiko man pastaruoju metu buvo taip nuspėjama. Net tai kas vyksta dabar,
bu
vo nuspėjama. Aš žinojau, kad taip nutiks. Žinojau, kad atsiras šatai tokie tekstai. Aš tai žinojau. Žinojau ir tiesiog šiek tiek paskubinau. Išėjimas, suvokimas, kad manęs nereikia ten, kur noriu būti. Nesusitaikymas su tuo. Savęs ieškojimai. Viskas tik todėl, kad to noriu. Tiesa. Ir ne kitaip. Aš pripratau prie vidinio chaoso. Ir kai tik jis rimsta nebežinau, kur dėtis. Kaip vėl sukelti. Kur mano chaosas?
Pokalbiai. Darbas.
R: Kur jūsų vyr. red.?
Mes: Tai va jau rūpinamės.
Jaunasis kolega: Taigi jo nebus šiandien.
R: Aaaaa, taigi jam mamadienis…
————————————————————————————-
Salomėja: Donatai, paskolink vaiką savaitgaliui. Viena būnu, pabendraučiau.
Donatas: Koks tavo tarifas?
Juoko priepolis.
————————————————————————————-
Laura: Tai aš pasiimsiu sesę tokio pat amžiaus.
Donatas: Tai jo, faina su 4,5 metų vaikais jau.
Salomėja: Ir mes su Laura eisim bernų kabint, nes gerai kabinasi kai su vaikais vaikštai.
Donatas: Jo?
Laura: Donatas susimąstė kodėl jo žmona vis vaikšto ir vaikšto su vaiku.
————————————————————————————-
Donatas: Aš rašau tau tekstus, o tu paimi mano vaiką. Barteriniai mainai.
Salomėja: Tai bliam, gauni pinigus už tekstus ir vaiką iškiši. Naglai…
————————————————————————————-
Jaunasis kolega: Ką daro katės kai joms morčius?
Laura: Seilėjasi, myžčioja, kniaukia, kankinasi.
Donatas: O kas tau būna per morčių?
Jaunasis kolega: Eik nafik.
————————————————————————————–
Donatas: Nu baigiam nes geruoju nesibaigs.
Laura: Kam čia geruoju nesibaigs?
Salomėja: Jo kam?
Donatas: Nu man nu…
————————————————————————————–
Donatas: Šūdžiai, šūddažiai, šūdvėdžiai, šūdvežiai, šūdežiai.
Laura: Bet šūdvežys tai normali profesija.
Donatas: Šūdą veža.
————————————————————————————–
Donatas: Artūro pojūtis man. Eik dirbt.
JK: Gal monopolį pažaidžiam.?
Donatas: Turi?
JK: Jo, kamščiuose pažaidžiu.
————————————————————————————–
JK: Kaip tavo šonas?
Donatas: Jau praėjo,.
Salomėja: Tai padarė Audrius masažą ir praėjo.
Donatas: Kokį masažą.
Laura: nu ne mum žinot.
JK: Kam Audrius darė masažą?
Laura: Donatui.
JK: Erotinį?
Donatas: Nu ne. Jis tiks sakė pasisuk čia, pasisuk čia.
————————————————————————————–
Laura: Kada įdėsi šitą įrašą?
Salomėja: Nu va nesibaigia niekaip pokalbiai.
Laura: Tai čia niekada nesibaigs…
Salomėja: Ai dar palauksiu.
—————————————————————————————
Kažkelintos nuotrupos
1. Bliam nu, man negalima eit į parduotuves. Aš ne apie šmutkes čia. Nes nuo šitų sugebu susilaikyt jau kokius du mėnesius. Ramiai. Net ne todėl, kad valią stiprią turiu, o todėl, kad niekas nerėkia man iš lentynų “aš čia, aš čia, aš tavęs laukiu!!!”. Tiesa vieni batai bando pašūkaliot, bet kadangi kainuoja pusę karvės tai gali rėkt nerėkę. Vagystėms dar nepribrendau. Ai tai va, ką aš čia. Visaip bandau save sustabdyti nuo maisto pirkimo. Na nei gaminu, nei valgau. Tingiu. Tai tenka išmetinėt po to. Šiandien prisireikė man majonezo [[užbėgu už akiu, pasakau, kad taip ir tingėjau daryt tai ką sugalvojau]]. Labai ne daug. Tiek, kad beveik galima pas kaimynus nueit pasiskolinti. Taigi žinodama, kad būna to majonezo ten labai mažomis pakuotėmis ėjau pirkt. Tik majonezo. Kaip tarp mano pirkinių atsidūrė sūrūs sausainiai (tinka prie alaus), vafliai, tie kuriuos reikia ant puodelio šildyti, prieskoniai, nektarinai, itališka duona, alus (!!!!) -nežinau. Tikrai nežinau. Bus nykštukai sukrovę kai nemačiau. Galėjo bliam ir sumokėti.
2. Kodėl aš šiandien buvau įsikalus į galvą, kad ateis šeimininkė nuomos+mokesčių? Juk sakė po 20 dienos. Bet įsikaliau, kad reikia nusiimt pinigo, net ieškojau tinkamo bankomato. Ir jo. Būtent šiandien ir apsireiškė. Jei pasiskųsiu, kad alga vėluoja, ir valgyt neturiu jau už ką, priminkit man mamos įdėtus kepsnius, kurie šaldymo kameroje. Gerai?
3. Romantikos miglele apsigaubusi dama, save vadinanti laume-ragana. Čia aš!!! Čia aš!!! Tokį Salomėjos apibūdinimą radau va šitam bloge. Ai tiesa, dėl žodžio dama galima ginčytis. Dar tik jauna mergotė deganti noru sužinoti, kas yra už šito pasaulio, už šitos žmonių planetos, ten kur va tos durys.
4. D.S., kaip jautiesi? Mažumėlę rūpinuosi, nes jaučiu keistus vėjus.
5. Niekaip nesuprantu pagal ką atsirenku, kokią muziką iš linkomanijos siųstis. Išskaičiuoju, ar ką? Atradimas, kuris man visai patiko “Fous De La Mer – Ipanema”. Čia romantiškai laumei raganai tinka. Nors Satyricon vistiek lyderiauja. Groja galvoje net tada kai negroja Winampe.
6. “Kosmoso karuose” turim CBL aliansą. Kai šiandien į jį pasiprašė kažkoks “Patarėjas” vos nemirėm iš juoko [[primenu taip vadinasi mano redaguojamas/rašomas žurnalas]]. Ypač kai garsiai pasakiau:
– Chebra, į aliansą Patarėjas prašosi.
Priėmėm, tegu kariauja. Gal patars ką gero.
7. Kada nors parašysiu tokio ilgio įrašą, kad niekas neįveiks. Šiandien jau pradėjau. Bet tingiu baigt. Nebent naktį.
P.S.
Negaliu patikėti, kad užsiimu rankdarbiais.
Ok, ok, tik sagas siuvu. Bet aš!!! Pati!! Su siūlu ir adata (ok, ok, žinau, kad tas reikalas taip ir daromas)!!! Be jokio manualo.
Čia taip pat juokinga, kaip ir kepimo popieriaus pirkimas. Taip, Laura, bandysiu kepti tuos kada nors. Tiek alaus suvartoju, kad reikia ko nors prie alaus. O vienintelė recepto sudedamoji dalis, kuri nesuges ir yra kepimo popierius:)))
Klausimas, kodėl kai gyvenom dviese šaldytuvas būdavo tuščias? O dabar išmetinėju maistą, nes jo galiojimo laikas baigiasi. Keliu ranką ir atsakau, kad gal seniau, kažkas pagamindavo kažką iš to maisto? Dabar gi jis pats niekaip nenori pasigamint. O jei ir prisiruošia, tai tingi susivalgyt.
Sunku su užsispyrusiais maistais.
Ne veltui draugė nusistebėjo, radusi keptuvę virtuvėje mano. Ir iš kur tas įvaizdis toks. Einu va pasigaminsiu ką nors tinkamo neštis į darbą. Ir kas man, kad dar niekada to nedariau.
Tik sagas baigiu siūt.
Šalta
Labas,
Skaitysi laišką? O jei pažadu neparašyt nieko įdomaus ir naudingo? Gi tik sugaiši laiką.
Keisti tie žmonės. 🙂
Aš šiandien visą dieną galvoju apie daiktą. Ir apie tai, kad neturiu jam pinigų. O tada užsuku kai kur, ir randu ne ką blogesnę alternatyvą 4,16 karto pigiau. Ne, tikrai ne blogesnis šis daiktas. Kokybė gal net geresnė. Tiesiog jis jau naudotas. Būna ir taip. Po visos dienos zyzimo. 🙂 Gerai jau geriai, mano raganiška nuojauta, mane ten nuvedė. Aš net pinigų iš bankomato paiėmiau tiek kiek reikėjo, nors visai negalvojau ką nors rasti ar pirkti. Tik laiko iki pasisvečiavimo pas vyrą lišno turėjau.
Pagaliau iš vyro atsiėmiau savo pliušinį chalatą. Dabar sėdžiu šiltai susisupus ir man dzin kas už lango. Ta proga ir vyno pagėrėm. Turiu gi padėt barą ištuštint. Sakė nieko negeria vienas. Aš tai be kompleksų:) Moku ir viena, jei noriu.:) Jei. Jei noriu. Sutarėm, kad pasiimsiu kaljaną:). Ne šiandien.
Įrašinėdamas junglę muzikikę pareiškė, kad sunku būtų pamiršt vienas kitą, kai aplink tiek dovanotų daiktų (pvz., usb atmintinukas). O kam pamiršt? Taigi eisim alaus gert :). Ech, vėl ta bloga mano įtaka:) Tik geriam kai susitinkam:)
Keisti tie žmonės. Prisiklausę visokių stereotipų. Jei esi paliktas tai turi pykt, verkt, nekęst. Jei palikai, tai turi jaustis gerai ir kitaip neturi teisės, nes pats kaltas. Ir taip toliau. Ir taip toliau. O regis ir teliko nežiūrėdavom. Pasakai tą stereotipą ir juokiesi. Nes gi taisyklės tiems, kas nežino kaip gyventi.
O Donatą už kosmoso karus (nuorodos nespausti, nes čia čytinimas) tai lupsiu. Važiuoju troleibusu ir galvoju kiek resursų jau priaugo kol svečiuose buvau..
Nesergi? Manęs tai ir neklausk. Aš negaliu sirgt, tai reikštų bankrotą. Taip ir sukamės. Žaidžiam gyvenimus, gyvenam žaidimus.
Tuo ir baigsiu,
Ate,
Salomėja
Šalta
Labas,
Skaitysi laišką? O jei pažadu neparašyt nieko įdomaus ir naudingo? Gi tik sugaiši laiką.
Keisti tie žmonės. 🙂
Aš šiandien visą dieną galvoju apie daiktą. Ir apie tai, kad neturiu jam pinigų. O tada užsuku kai kur, ir randu ne ką blogesnę alternatyvą 4,16 karto pigiau. Ne, tikrai ne blogesnis šis daiktas. Kokybė gal net geresnė. Tiesiog jis jau naudotas. Būna ir taip. Po visos dienos zyzimo. 🙂 Gerai jau geriai, mano raganiška nuojauta, mane ten nuvedė. Aš net pinigų iš bankomato paiėmiau tiek kiek reikėjo, nors visai negalvojau ką nors rasti ar pirkti. Tik laiko iki pasisvečiavimo pas vyrą lišno turėjau.
Pagaliau iš vyro atsiėmiau savo pliušinį chalatą. Dabar sėdžiu šiltai susisupus ir man dzin kas už lango. Ta proga ir vyno pagėrėm. Turiu gi padėt barą ištuštint. Sakė nieko negeria vienas. Aš tai be kompleksų:) Moku ir viena, jei noriu.:) Jei. Jei noriu. Sutarėm, kad pasiimsiu kaljaną:). Ne šiandien.
Įrašinėdamas junglę muzikikę pareiškė, kad sunku būtų pamiršt vienas kitą, kai aplink tiek dovanotų daiktų (pvz., usb atmintinukas). O kam pamiršt? Taigi eisim alaus gert :). Ech, vėl ta bloga mano įtaka:) Tik geriam kai susitinkam:)
Keisti tie žmonės. Prisiklausę visokių stereotipų. Jei esi paliktas tai turi pykt, verkt, nekęst. Jei palikai, tai turi jaustis gerai ir kitaip neturi teisės, nes pats kaltas. Ir taip toliau. Ir taip toliau. O regis ir teliko nežiūrėdavom. Pasakai tą stereotipą ir juokiesi. Nes gi taisyklės tiems, kas nežino kaip gyventi.
O Donatą už kosmoso karus (nuorodos nespausti, nes čia čytinimas) tai lupsiu. Važiuoju troleibusu ir galvoju kiek resursų jau priaugo kol svečiuose buvau..
Nesergi? Manęs tai ir neklausk. Aš negaliu sirgt, tai reikštų bankrotą. Taip ir sukamės. Žaidžiam gyvenimus, gyvenam žaidimus.
Tuo ir baigsiu,
Ate,
Salomėja
Niekas apie viską
Taip ir gyvenu. Ir tikrai gyvenu.
Filmų epizodai, kai aplink pagrindinį herojų chaosas, o jis sau sėdi/stovi/kažką kitą veikia, lyg aplinkos visai nebūtų, persikelia į mano gyvenimą. Taip ir aš dabar jaučiuosi. Teigiamai, bet keistai, nes anksčiau tokią savijautą būčiau vadinusi neigiama. Perrašomos taisyklės. Kliedžiu, taisyklės ištrinamos.
Norisi viską imti, liesti bandyti.
Taip kaip vaikystėje: lėlėm nusukti galvas, kad pažiūrėčiau kas viduje.
Nudeginti plaukus, kad sužinočiau močiutės reakciją. Išgriauti smėlio pili, nes ji statyta būtent tam. Išardyti mašinėles iki smulkių detalių. Ne, aš nesu griovėja. Man smalsu, kas bus, kada gausiu per nagus? Ar skaudės? Tėvai greit susiprato, kad šitą mergą tik konstruktoriais užkiš.
Tai ir dabar vis norisi konstruot, sugriaut, pridėt, atimt, prisukt. Pasižiūrėt kas bus.
Užaugau miške ir statybose. Vėl norisi vogti vinis ir kirsti medžius bunkeriams.
Taip, laukinė katė, kuri geriausiai jaučiasi, kai spardosi, kandžiojasi ir drąskosi. Ir NEKALBA. Nes katės nekalba. Jos murkia arba šnypščia. Ir myli žvilgsiu. Šventos katės. Tikros raganos moka pasiversti katėmis. I know.
Ir muzika mano gyvenime kita. Tampa išraiška. Nieko naujo jums, keista man.
Būdavo taip:
Lūdna. Klausom “Messer für Frau Müller“.
Nes kas geriau pralinksmins?
Linksma. Klausom “Messer für Frau Müller”.
Nes gi užveža geriausiai.
Taip va sau ir gyvenau populiarindama šią grupę. Kol jau visi sužinojo, kad čia Salomėjos geriausia. O ir visos kitos muzikos gerai/blogai/jokiai nuotaikai. Tiesiog klausiau ir negalvojau. Man tai nieko nereiškė.
Dabar viskas kitaip. Tapo normalu 46 kartus iš eilės klausyti “I will Survive”. Daina, kurios nekenčiu. Vien tam, kad man kažkas kartotų. Aš išliksiu. Ok, po 46 karto patikėjau. Ačiū. Jei tik suabejosiu, pabijosiu vėl klausyt. Kad nesupykintų.
Ir MS kažkada atsiųsta “Coldplay – Violet Hill” per parą prasisuko jau 18 kartų. Nes noriu tai išgyventi.
Ir 33 kartą dabar jau grojanti “Viva La Vida”. Tik todėl, kad graži. Tik todėl, kad nekenčiu, kai ji baiginėjasi ir noriu dar.
Ir “Satyricon”. Darbe, kur aš apskritai neklausau muzikos. Bet jei būtybių mano pasauliuose jau tiek prisiveisė, kad į tryliką jau sunkiai sutelpa? Ačiū, esu gavusi prizą už filantropiškiausią rašinį (ir ne bet ką, o “Texas Instruments” el. užrašų knygelę, tais laikais, kai ne visi žinojo, kas yra kompiuteris). Tik žodį filantropija naudoju ciniškuose savęs apibūdinimuose. Taigi, pasaulių naujus gyventojus reikia išvaikyti. Jokios užuojautos, ble. Ir jei jau “Satyricon” padeda kovojant su pelėmis, tai ir man padėjo. Išsilakstė iš galvos mikliai visokie baimės, abejonių ir vienatvės nykštukai. Nespėjo net batukų apsiaut. Bus jiems.
Mažumėlę adrenalino pritrūkau.
Bet čia tik laiko klausimas. Reik žengti į tą chaosą.
I will survive
Šalta šalta. Šalta staigiai ir netikėtai.
Gatvė. Suku ratus. Su vienu tik tikslu. Stebėti žmones. Ir stebiu. Šį kartą ne išvaizda man rūpi. Žvilgsniai.
Žvilgsiniai šalti. Tiesiai į tikslą. Nesidairai ar ne? Bijai susidurti su kieno nors akimis? Kodėl?
Žvilgsniai visur. Atsisipindi vitrinose veidai. Apžiūrinėjantys save. Save. Savimylos? Ne. Ir aš taip darau. Juk namuose nėra sąlygų pamatyti save einančią. Kaip aš sakau judesyje.
Stebintys žvilgsniai. Ir tu išėjai pasidomėti svetimais likimais? Smalsu?
Susidūriu su įžuliu žvilgsniu. Vaikinas. Pati kalta. Tenka atlaikyti kol prasilenkiam, nes aš nepasiduodu paprastai. Rudos akys. Nemėgstu tokių. Ačiū už iššūkį. Norisi atsisukt ir palydėt, bet tai prilygtų pralaimėjimui.
Drąsiausi žvilgsniai tų, kurie valgo už stiklo. Jie mano, kad nepastebiu. Žiūri nesislapstydami. O ką daugiau veikti kol geri kavą ar lauki maisto.
Šalta šalta šalta.
O aš vistiek suku ratus.
Dar trūksta žvilgsnių į kolekciją. Vos tik taip pagalvoju pamatau. Žvilgsnį, kuris ieško. Ieško kažko saugaus. Regis aš sukeliu tą jausmą, gal mano žvilgsnis padrąsina?
– Kaip nuvažiuoti į stotį?
Šypsausi. Paaiškinu. Šypsausi viduje, nes šis klausimas man toks tikėtas. To ir ieškojau šiandien gatvėse. To man šiandien reikėjo. Tų, kurie nori pabėgti iš miesto, tų kurie nuolatos ieško stoties.
Žvilgsniai troleibuse. Kiek daug jų nuleistų. Apžiūrinėja savo batus. Arba bukai spokso pro langą.
Šalta šalta. Mano žvilgsnis šiltas.
I will survive.
Jau bloga nuo šitos dainos, o ji vistiek sukasi.
Įvaizdis
Ech, kartais gi supranti, kad turi tam tikrą įvaizdį draugų rate.
Štai vakar pas mane atkulniavo draugė. Arbatėlės. Atšuoliavusi pareiškė, kad eidama gi spėliojo, kuris mano aukštas. Tas ar anas? Buvo lengva atspėti žiūrint iš lauko, nes gi na pasak draugės, tai ant Salomėjos lango tikrai negali būti gėlės. Taip va ir atspėjo aukštą. Taigi, aišku, kad pas mane gėlės negali būt. Nebent man užeitų sadismo priepolis ir nuspręsčiau ką nors lėėėtai nužudyti. Bet gėlės neverkia, tai kaži ar sadismo poreikis būtų patenkintas.
O šiandien troleibuse mane kalbino kažkokia močiutė. Pamačiusi mano raudonas pirštines (mes laikėmės už to paties stulpo) pradėjo kalbėti apie orą. O po to sako man:
– Jūs nekalbat, bet taip mielai šypsotės, kad norisi kalbinti.
Aha aha. Va čia tai man naujiena. Aš net pati nepastebėjau, kad šypsausi. Susigadinsiu pikčiurnos niurzglės įvaizdį. Negerai kažkaip.
Darbe štai turiu susikūrusi, nieko nedirbančios, bet viską spėjančios įvaizdį. Negeras tas įvaizdis, susidarė dėl mano ramumo, nesikišimo niekur. Dirbi sau ramiai, nematomai. Bet jau geriau gal kai mato pastangas. Nes atsibodo jau požiūris, kad darbai patys pasidaro, o aš čia kaip ir ne prie ko.
O pastaruoju metu atnaujinusi nemažai pažinčių, sužinojau daug įdomybių apie save. Keistokokas įvaizdis susiformavo pas žmones, su kuriais nebendravau.