Niekas apie viską

Taip ir gyvenu. Ir tikrai gyvenu.
Filmų epizodai, kai aplink pagrindinį herojų chaosas, o jis sau sėdi/stovi/kažką kitą veikia, lyg aplinkos visai nebūtų, persikelia į mano gyvenimą. Taip ir aš dabar jaučiuosi. Teigiamai, bet keistai, nes anksčiau tokią savijautą būčiau vadinusi neigiama. Perrašomos taisyklės. Kliedžiu, taisyklės ištrinamos.
Norisi viską imti, liesti bandyti.
Taip kaip vaikystėje: lėlėm nusukti galvas, kad pažiūrėčiau kas viduje.
Nudeginti plaukus, kad sužinočiau močiutės reakciją. Išgriauti smėlio pili, nes ji statyta būtent tam. Išardyti mašinėles iki smulkių detalių. Ne, aš nesu griovėja. Man smalsu, kas bus, kada gausiu per nagus? Ar skaudės? Tėvai greit susiprato, kad šitą mergą tik konstruktoriais užkiš.
Tai ir dabar vis norisi konstruot, sugriaut, pridėt, atimt, prisukt. Pasižiūrėt kas bus.
Užaugau miške ir statybose. Vėl norisi vogti vinis ir kirsti medžius bunkeriams.
Taip, laukinė katė, kuri geriausiai jaučiasi, kai spardosi, kandžiojasi ir drąskosi. Ir NEKALBA. Nes katės nekalba. Jos murkia arba šnypščia. Ir myli žvilgsiu. Šventos katės. Tikros raganos moka pasiversti katėmis. I know.
Ir muzika mano gyvenime kita. Tampa išraiška. Nieko naujo jums, keista man.
Būdavo taip:
Lūdna. Klausom “Messer für Frau Müller“.
Nes kas geriau pralinksmins?
Linksma. Klausom “Messer für Frau Müller”.
Nes gi užveža geriausiai.
Taip va sau ir gyvenau populiarindama šią grupę. Kol jau visi sužinojo, kad čia Salomėjos geriausia. O ir visos kitos muzikos gerai/blogai/jokiai nuotaikai. Tiesiog klausiau ir negalvojau. Man tai nieko nereiškė.
Dabar viskas kitaip. Tapo normalu 46 kartus iš eilės klausyti “I will Survive”. Daina, kurios nekenčiu. Vien tam, kad man kažkas kartotų. Aš išliksiu. Ok, po 46 karto patikėjau. Ačiū. Jei tik suabejosiu, pabijosiu vėl klausyt. Kad nesupykintų.
Ir MS kažkada atsiųsta “Coldplay – Violet Hill” per parą prasisuko jau 18 kartų. Nes noriu tai išgyventi.
Ir 33 kartą dabar jau grojanti “Viva La Vida”. Tik todėl, kad graži. Tik todėl, kad nekenčiu, kai ji baiginėjasi ir noriu dar.
Ir “Satyricon”. Darbe, kur aš apskritai neklausau muzikos. Bet jei būtybių mano pasauliuose jau tiek prisiveisė, kad į tryliką jau sunkiai sutelpa? Ačiū, esu gavusi prizą už filantropiškiausią rašinį (ir ne bet ką, o “Texas Instruments” el. užrašų knygelę, tais laikais, kai ne visi žinojo, kas yra kompiuteris). Tik žodį filantropija naudoju ciniškuose savęs apibūdinimuose. Taigi, pasaulių naujus gyventojus reikia išvaikyti. Jokios užuojautos, ble. Ir jei jau “Satyricon” padeda kovojant su pelėmis, tai ir man padėjo. Išsilakstė iš galvos mikliai visokie baimės, abejonių ir vienatvės nykštukai. Nespėjo net batukų apsiaut. Bus jiems.
Mažumėlę adrenalino pritrūkau.
Bet čia tik laiko klausimas. Reik žengti į tą chaosą.