Niekiviskmėjinėjimai

Jup jup, nereikia gi vien savipisa užsiimt, kartais reikia ir savipasiglostyt.
Vienas gi toks Very Important Person pasišaipė kartą. Klausė gi muzikėlę, kurią be manęs gal net ir pražiūrėjęs būtų. Ir kaip tyčia klausė tai, ko gi savo kolekcijoje neturiu. Skylėta kolekcija. Ką padarysi. Numojau ranka ir sakiau:
-Ai, taigi duosi man, persirašysiu.
Ir taigi va, šitoj vietoje įvyko pasišaipymas, kai pasakė, na gi kad pati susirasiu. Patempusi lūpytę pareiškiau, kad gi neturiu visokių ten gerų šaltinių iš kur muzikėlė nemokamai trepsėdama atbėga. Aš tik linkomanija naudojuosi, o ten labai jau ribotas kiekis retenybių, juo labiau gėrio. Bet man sakė, kad pačiam susirast maloniau.
Na ir gerai, nereik čia šaipytis. Nekvailius tas Salomėjus, viską aš pati moku. Kai netingiu.
Ir nežinodama jokių ten torentinių šaltinių, ir šiaip visokių aukso kasyklų tiesiog užspaudžiau viską žinančią Gūglytę.
Dabar gi parsisiuntusi šešis Олег Костров (Oleg Kostrow) albumus jaučiuosi labai savimi patenkinta ir sau išsišiepusi klausau. Nes tiek Olegas, tiek Messer Chups, tiek Нож для фрау Мюллер (Messer für Frau Müller), mano žodyne yra vadinami vienu bendriniu žodžiu – Nožikai. Ir ta muzika tai aš. Tai yra aš esu tokia, kaip ta muzika.

Man tikrai reikėjo į pirkinių sostinę šio to.
Nusitrenkiau.
Išvados:
Viskas kas man reikaliga yra paslėpta. Paslėpta net gi tai ko galėčiau užsinorėti.
Pasitvirtino mano nuojauta, kad man visai nebepatinka maltis parduotuvėse. O buvo laikas, smagu buvo.
Pažadėjau ryte, kad jei pirksiu kokį rūbą, tai tik raudoną, nes taip jau gaunasi, kad senieji raudonieji išleisti į užtarnautą poilsį. Tai vat, viską kas raudona irgi paslėpė, arba įkainavo taip, kad hm…
Aš nekenčiu žmonių.
Kas gero? Nusipirkau kažkokio dar neragauto tamsaus čekiško alaus maximoj.
Ir dar. Nereikėjo DIESEL naujiems kvepalams atsirasti, oi nereikėjo. Nes aš jų norėjau vien sužinojusi, kad tokie atsirado. Nes taip pat ir su senesniais buvo. O gi kvepalų nemėgstu pati pirkti. Gaila man pinigo. Tai visi dovanoti. O dabar nebėr, kas dovanoja. Tai va, nereikėjo jiems atsirasti, o man nereikėjo jų uostyti. Nereikėjo…
Ech, einu suskaičiuosiu litus nepragertų savaitgalių taupyklėje.

Taigi gerai pamiegojusi ir paskaičiusi, ir Gogol Bordello pasiklausiusi, kažkodėl sugalvojau valgyti gaminti.
Kas mane pažįsta, žino, kad privengiu šito reikalo. Ne dėl to, kad nemoku, ale dėl to gi, kad tingiu.
Tiesa, man užeina noras gaminti, bet tik tada kai į galvą šauna eksperimentinė mintis. Būtinai paprasta, daug laiko neatimanti, bet geniali. Maždaug, o kas gausis jei tą sumaišysiu su anuo ir tada orkaitėje kepsiu? O jei tą produktą, kur tuoj reiks išmest išmėginčiau ten? Tie kas ragavo mano ekspermentų nemirė ir net nesužinojo, kad aš tiesiog taip sugalvojau.
Aš niekada nieko nedarau pagal receptus. Nors mėgstu juos paskaitinėt, kad gimtų savų idėjų.
Tai va dabar gi ekspermentas orkaitėje bando maistu virsti. Šiaip orkaitės man patinka. Nereik prie puodų keptuvių stovėt. Įkišai ir varai sau browsinti.
Oi skanu bus….
O šiaip kita tema. Užklydo iš last.fm koks tai olandas į mano blogą. Galvoju gi, kad nu vargšas, jis taigi čia nieko nesigaudo. Nei nuotraukų jokių, tik pilstymų srautas. Tai paspaudžiojo dešiniam šone bele ką ir išsivilko.
O vakar kažkur pragėriau “geros Salomėjos” gabaliuką.

Pusę trijų skambina būsimas buvęs vyras ir klausia ką veikiu. Hm, miegu. Kaži kiek laiko būčiau dar miegojus.
Pamiegojau, atsikėliau, nusiprausiau, pavalgiau, pabrowsijau ir vėl miegojau. Va dabar pažadino. Einu atsigersiu, va pabrowsiju ir vėl miegot? O ko gi ne…
Nors reiktų į pirkinių sostinę šio to. Dar pagalvosiu kas geriau miegot ar ten vilktis.
Gal miegot. Ane, MS?

Neturiu aš jokio tikslo sumušt įrašų rekordo. Bet taip jau gaunasi. Kad gi galiu laukt kažkiek minučių ir paspausti “skelbti” ryt, arba daryt kaip noriu.
Jup jup jup. Alkoholis nėr blogai. Gėriau ir gersiu. Ir taip taip taip, vardan tarkime apytiksliai daug tūkstančių kainuojančio draugo/devaiso/šypt ir aš galėčiau laikinai (!!!) negert. Šiandien darbe iškilo klausimas esminis gerti ar negerti. Aišku gerti. Kodėl? Atsakysiu tik asmeniškai.
L. svarbus man žmogus apie draugystę:
“aš sakau, kad draugystė, tai kai nieko iš tavęs nereikalauja, ir žinau, kad mano Salomėja iš manęs niekad nieko nereikalaus, dėl to net jaučiu kaltę, kad neduodu to paties. Ir vis galvoju, kodėl Salomėja sako, kad aš esu geriausias draugas, nors nieko neduodu, nors užsiimu savo reikalais ir turiu šimtus draugų”.
Salomėja linksi galva. Esminis drauge, tave pažįstu jau apie 13 ar daugiau metų. Visokiom aplinkybėm, aš niekada nereikalauju. Net kai nutylam metams (ar keliems ten buvom nutilę? Juk net daugiau nei metams). Nes taip yra. Tu jau gyvenk. Kai reiks – mane rasi. Kai man reiks, net neabejoju, kad atsirasi. Nereikaluju nei iš draugų, nei iš mylimų. Aš nereikalauju, tik man reikia laiko. Laiko pažint, suvokt, suprast, priprast. Kiekvienas man turi duot vos vos laiko išmokt nieko nereikalaut. Ir dar. Jei duodu – niekada nesitikiu atsako. Bet paimu jei gaunu ir jaučiuosi laiminga. Tai taisyklė. Gyvenimo tiesa. Todėl prašau, jokių ten nejaukumų ir kaltės jausmų.
MS sako, kad nedingsta, tik jo kartais nėra. Salomėja sako, kad nors kartais ir atrodau dingusi, aš visada esu. Žinok tai D. Patvirtinau savo nuojautą apie gimtadienio dovanas. Juk supranti, kad negalėjau to žinoti? Juolab kad nesimatėm “šimtą metų” . Ir dar labiau tikiu savo raganiškumu. Nerealu, ane?
Pirštais teka vynas kvepiantis slyvomis….
D.S., tavo vilkolakis nutilo. Ju trys dienos kai nebekaukia iš ilgesio pas mane. Pakasyk jam ausį. Žinau, kad po kelių dienų atslinks. Nujaučiu.
Užsičiaupiu. Gero savaitgalio.
Ai, o man tai garbė, kai sužinau, kad niekiviskmėjinėjimai rekomenduojami žmonės su potekste “paskaityk, rasi tikrai sau ką nors”. Ir ypač kategorijos “tai ko nėra” ir “laiškai”. Ačiū, bet kaip nesistengiau taip ir toliau nesistengsiu.
Ir labai patiko išsakyta mintis, kad šis sakinys “Spalvotų bei juodai baltų minčių blogas… Salomėja trenktokas žmogus… Niekada nežinai, kada jai šaus į galvą viską ištrinti.” baugina. Verčia kai ką skaityti, nes tiki jog bet kada galiu ištrinti viską.

Kaip gerb. vonioje pastebėjo, tai gerb. Salomėja šiandien plepraštinga. Na gal kalba prieš tyla (net pačiai juokinga). Iš tikro tai nieko neveikiu. Reikia prastumti laiką darbe, o visas gėris internete jau perskaitytas. Todėl nuėjau delfio antraščių skaityt. Taip, antraščių. Nes jos būna juokingos. O straipniai man dzin. Ale, šiandien nieko linksmo. Tai pamačiusi spalio mėnesio horoskopus nuėjau pračekint. Nes jau du kartus rašiau, kad horoskopus skaitau, kai neturiu ką veikti. Man labai juokinga. Geriau nei 100 kartų skaityti anekdotai. Galvoju, kad reikia gal net pačiai juos rašyt. Lavina fantaziją. Pvz., sukurt kas dieną po dvyliką variantų. Skirtingu. Ohr, beveik iššūkis. Skaitau ir matau, kad spalis man regis geras nusimato:
Ketvirtą dieną esate pasirengę savo jausmus išreikšti atviriau nei kada nors anksčiau. Labai gudru. Lyg tais dar per mažai pripliurpiu ir prisipliurpiu. Aš visada pasirengus. Viskam. Todėl vaikštau su didele rankine, kurioje pusė gyvenimo. Kad galėčiau bet kada, bet kur dingti ar veikti, ar negrįžti. Tai ką jau kalbėt apie pasirengimą reikšti jausmus.
Devintą dieną jūsų laukia rimti meilės reikalai. Na mažiausiai mane domina nerimti meilės reikalai. O šiaip, iš smalsumo, o kas yra meilės reikalas?
Keturioliktąją būsite pasirengę išties susitelkti ties tuo, kas vyksta ne taip ir ko reikia jūsų dabartiniams santykiams. Čia geriausia taktika – sąžiningumas. Bijau, kad tą dieną man gali būt pagirios. Ar čia piktinsiuosi, kad mano gimtadienį pamiršo kas nors? Pfff.. Būta čia ko. O šiaip mano santykiuose viskas vyksta taip, tai tikiuosi išvengti horoskope minimo susitelkimo.
Aštuonioliktą dieną jūsų energija liejasi per kraštus, jūsų požiūris – puikus. Mhm, jo jo, matyt redbuliaus prisigersiu. O mano požiūris į ką? Ar šiaip požiūris? Nes bendra prasme jis puikus kaip ir nebūna. Man patinka niurnėti. Ai bet jo jo, lyg ir nusimato kažkas gero 18 dieną.
Dvidešimt antrąją smulkmenos nebus tokios svarbios kaip visa perspektyva, taigi žvelkite taip globaliai kaip tik galite. Nieko nesupratau. Smarkiai mirksėsiu, plačiai žiūrėsiu.
Dvidešimt šeštąją reikalai ir negalėtų klostytis geriau, o jūs ir negalėtumėte atrodyti gražiau. Nenustebkite, jei iškart prisistatytų krūva gerbėjų. Mhm, šita diena man labiausiai patinka. Ale žiūriu sekmadienis. O sekmadieniais, kaip tyčia tingiu atrodyti gražiai ir bendrauju su nuo nulio iki vieno vieneto žmonių. Ir krūvos gerbėjų man kaip ir nereikia. Kokiu vienu mažiau ir dabar galėtų būt.
Trisdešimtąją siekite pusiausvyros darbe ir namie. Sutarėm.
Aš tikrai sukurčiau geresnį horoskopą. Tikrai tikrai. Globaliai žvalgytis niekam nesiūlyčiau, bet…

Kas man leido baigt pietus knygyne? Pietų kaina išauga 50Lt.
Užtat dabar ant darbo stalo guli ~750 psl skaitalo. Gan lengvo greičiausiai. Nors ne, gan sunku bus tempti namo. Na nors ne viena tokia, išvedžiau ir Laurą iš kelio. Žodžiu skaitymo nepritrūks dar pora mėnesių.
Po nesveiko maisto dozės dirbt tingiu tingiu.
Bet aš visada tingiu.
Ir noriu prie jūros.
papildymas:
po Lauros tiesioginio komentaro sakinį “Po nesveiko maisto dozės dirbt tingiu tingiu” keičiu į “Po nesveiko maisto nesveikos dozės dirbt tingiu tingiu”.

Ar paranoja užkrečiama? Čia vienas kolega vis skelbiasi, kad jam paranoja, tai sakau gal ir aš užsikrėčiau? Nekalbu aš apie apibrėžiminę ligą. Ir ne, nemanau, kad kas nors mane persekioja. Tiesiog apie perdėtą jausmą, kad viskas bus blogai, arba, kad tam tikruose žodžiuose yra puolimas ir šiaip sustiprintą reakciją į tam tikrus įvykius.
Štai darbe aš paranojiškai nujaučiu vieną bėdą. Ir siutas ima, kad nujausdama negaliu nieko pakeisti. Tiks stengtis viską padaryti gerai. O ta bėda jau be mano pagalbos įvyks.
Šiandien gi vėl apturėjau situaciją – virtualų pokalbį, kuris verčia mane jaustis neramiai, nesaugiai ir neužtikrintai.
Dar gi turiu tokių slaptų, tikrai sustiprintų baimių, dėl kurių skurpulingai stebiu kalendorių.
Taip viskas paremta tik jausmais, jokios logikos.
Nes kai gaudavau sms’us su “labas, kale” ir dar blogiau, tik pasijuokdavau, kad gerbėjas nerimsta. Ir su jokiais persekiojimais, nesaugumu ar dar kažkuo tai nesisiedavo.
Dabar gi net keli dalykai verčia mane nerimauti. Ir tai ne tas jausmas, kur baiminiesi prieš egzaminą žodžiu, prieš skrydį lėktuvu, ar prieš naują gyvenimo etapą. Kitoks tas nerimas, tikrai kitoks.