Ar paranoja užkrečiama? Čia vienas kolega vis skelbiasi, kad jam paranoja, tai sakau gal ir aš užsikrėčiau? Nekalbu aš apie apibrėžiminę ligą. Ir ne, nemanau, kad kas nors mane persekioja. Tiesiog apie perdėtą jausmą, kad viskas bus blogai, arba, kad tam tikruose žodžiuose yra puolimas ir šiaip sustiprintą reakciją į tam tikrus įvykius.
Štai darbe aš paranojiškai nujaučiu vieną bėdą. Ir siutas ima, kad nujausdama negaliu nieko pakeisti. Tiks stengtis viską padaryti gerai. O ta bėda jau be mano pagalbos įvyks.
Šiandien gi vėl apturėjau situaciją – virtualų pokalbį, kuris verčia mane jaustis neramiai, nesaugiai ir neužtikrintai.
Dar gi turiu tokių slaptų, tikrai sustiprintų baimių, dėl kurių skurpulingai stebiu kalendorių.
Taip viskas paremta tik jausmais, jokios logikos.
Nes kai gaudavau sms’us su “labas, kale” ir dar blogiau, tik pasijuokdavau, kad gerbėjas nerimsta. Ir su jokiais persekiojimais, nesaugumu ar dar kažkuo tai nesisiedavo.
Dabar gi net keli dalykai verčia mane nerimauti. Ir tai ne tas jausmas, kur baiminiesi prieš egzaminą žodžiu, prieš skrydį lėktuvu, ar prieš naują gyvenimo etapą. Kitoks tas nerimas, tikrai kitoks.
O man vat keistas nerimo jausmas. Nesakyčiau, kad paranoja, nes ji dažniausiai būna į kažką nukreipta. O man nerimas. Dar nežinau dėl ko. Artėjančios nelaimės nuojauta. Lyg netrukus įvyks kažkas baisaus, neišvengiamo.
Norisi gūžtis į kamuoliuką. Ir kad laikas eitų greičiau, jog praeitų arba ta nuojauta, arba įvyktų tas blogis ir būtų jau galima tada tvarkyti pasekmes.
Net bendrauti nesinori su niekuo. Net su rudaakiu. Ir apmaudas, kažkoks baisus apmaudas dėl ateities.
Prisiekiu, kažkas dedasi. Tik dar nežinau kas.
Kuo su mažesniu ratu žmonių bendrauji, tuo labiau užkrečiamos jų emocinės būsenos (kai du senukai izoliuotai gyvena, jei vienas suserga paranoja – kalbu apie tikrą psichiatrinę ligą – ir kitas užsikrečia, tikrai). O nerimastingumas – blogai, labai blogai. Nusipirk pietums bananų ir šokolado.
man tai rodos, kad paranoja įkalbama. nu žinai, jei inkščia kažkas palei ausį, kad tuoj tuoj kažkas atsitiks, tai ir imi laukti, kad atsitiktų.
o šiaip tai tas jausmas apie kažką negero visus karts nuo karto aplanko.
ar iki darbo sėkmingai nuėjai?:)
pagal simptomus tai lyg ir depresija gaunasi, ne paranoja… dėl konkrečios formos pasitark su gydytojais, aš, lyg ir ne ekspertas 🙂
Nu jau, nu jau, diagnozių tokių neišrašinėkim mūsų mielajai garbanei. Stresas dėl įvykusių pokyčių ir nesaugumo jausmas gali įtakoti nerimastingą būseną, bet iki klinikinės depresijos dar toli.
būtent 🙂 madinga 🙂