Po šudopolio

Man tikrai reikėjo į pirkinių sostinę šio to.
Nusitrenkiau.
Išvados:
Viskas kas man reikaliga yra paslėpta. Paslėpta net gi tai ko galėčiau užsinorėti.
Pasitvirtino mano nuojauta, kad man visai nebepatinka maltis parduotuvėse. O buvo laikas, smagu buvo.
Pažadėjau ryte, kad jei pirksiu kokį rūbą, tai tik raudoną, nes taip jau gaunasi, kad senieji raudonieji išleisti į užtarnautą poilsį. Tai vat, viską kas raudona irgi paslėpė, arba įkainavo taip, kad hm…
Aš nekenčiu žmonių.
Kas gero? Nusipirkau kažkokio dar neragauto tamsaus čekiško alaus maximoj.
Ir dar. Nereikėjo DIESEL naujiems kvepalams atsirasti, oi nereikėjo. Nes aš jų norėjau vien sužinojusi, kad tokie atsirado. Nes taip pat ir su senesniais buvo. O gi kvepalų nemėgstu pati pirkti. Gaila man pinigo. Tai visi dovanoti. O dabar nebėr, kas dovanoja. Tai va, nereikėjo jiems atsirasti, o man nereikėjo jų uostyti. Nereikėjo…
Ech, einu suskaičiuosiu litus nepragertų savaitgalių taupyklėje.

4 thoughts on “Po šudopolio”

  1. “Viskas kas man reikaliga yra paslėpta” va čia tai teisybė neginčijama, visokie šūdukai išdėliojami akių lygy, o kas reikalinga – arba kur nors viršutinėj/apatinėj lentynoj arba kitoj parduotuvėj 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *