ghr ghr

Taigi taip. Piktas žvėrius Salomėjus spinduliuoja ne pačias geriausias emocijas.
Nesijaučiu neišsimiegojus, nors beveik dvi paras nemiegojau.
Nesijaučiu alkana, nes pasinėrusi į tam tikrus pasaulius – nenorėjau.
Tiesiog visą savaitgalį šiek tiek ne šitame pasaulyje buvau. Nes jei negaliu pasiekti vienaip – naudojuosi kitais keliais.
Bet dabar yra pirmadienis.
Darbe jau galutinis galutinis terminas. Reikia pabaigti, o tam būtinas kolega. O jis gi nusprendžia pamiegoti/pasitvarkyti reikalus/ką žinau ką dar, bet tikrai ne būti darbe.
Salomėja tyli. Skypu liūdnai pasiguodžia Laurai, bet tyli.
Bet net kitame kabinete sėdintis pajautė mano piktą spinduliavimą. Atėjo situacijos aiškintis, o po to pradingėlio ieškoti.
O J.K. sako:
– Salomėja, bet tu ištikrųju labai rami atrodai.
Aha aha, labai rami. Iš tų ramių tokių, kur išsitraukia kulkosvaidį… O tada l.ryto pirmame puslapyje pasirodytų straipsnis “išprotėjusi ragana išžudė jauną ir perspektyvų kolektyvą”.
Skaitykim, kad nauja darbo savaitė pradėta.

Ketvirta valanda ryto. Tikrovė

Taip jau kažkaip susiklostė, kad anksčiau aš pati rinkdavausi, kokias knygas man skaityti. Dabar gi šitieji pasaulio stebuklai nusprendė parodyt savo galią ir patys renkasi mane. Todėl taip ir gaunasi, kad chaotiškai skaitau kelias knygas vienu metu. Todėl taip ir gaunasi, kad pirmą kartą skaitoma knyga, o ir prieš tai nepažintas autorius kalba, apie tai kas man aktualu ir net tokiais žodžiais, kokiais aš neseniai paisčiau savo niekiviskmėjinėjimuose. Tarsi tas knygas būčiau skaičiusi, kuriame nors kitame pasaulyje ir dabar tik to nepamenu. Taip buvo ir su “Tūla”, “Vilniaus pokeriu”. Tas pats jausmas kyla ir kai pasitaiko proga perskaityti dar kelis puslapius apie motociklų priežiūrą bei vertybes :).
Vieno nelabai patrauklaus ciniko, rajūno, mergišiaus, rūkaliaus, savimylos, tinginio nuotykiai Echo mieste, irgi panašu ne veltui man nukrito. Ir dar būtent tą dieną. Sukrimtau štai ketvirtą knygą apie jį… Ir taigi man vėl galvoje iškilo tie dalykai, apie kuriuos svaigau prieš kelis mėnesius: tobulos istorijos galvoje, kurios neparašytos. Yra yra tokios. O štai ką tik užverstoje knygoje netgi yra biblioteka, kurioje saugomos knygos, kurios niekada nebuvo parašytos. Dėl įvairiausiu priežasčių: “nemoku”, “niekas neskaitys”, “tai jau sugalvojo kažkas kitas”, “kada nors” ar “nėra laiko”. Aš nebūčiau aš, jeigu bent akimirka suabejočiau tokios bibliotekos egzistavimu. Nes ten tikrai ir mano knyga guli. Ir gal net ne viena.
Ir svarstau, kad gi jei tikrai egzistuoja tobulos istorijos galvoje, bei neparašytų knygų bibliotekos, tai tikrai yra ir tobulų paveikslų galvoje, bei nenupieštų kūrinių galerijos. Ir pakramčiusi šitą mintį, susivokiau, kad puikiausiai žinau, kurioje mano pasaulių vietoje yra tokia asmeninė Salomėjos nenupieštų paveikslų galerija.
Ir vėl pasikartosiu, kad aš nebūčiau aš. Dabar kai visi normalūs žmonės (taip jiems ir reikia) miega, aš nusidanginau į tą galeriją. Cha cha cha kiek daug paveikslėlių buvau pamiršusi. Atradau nenupieštų darbų dar iš mokyklos laikų, ankstyvų klasių. Kai kuriuos nenupieštuosius aš kuo puikiausiai prisimenu, kiti nežinau kada atsirado. Ir mane kiek suglumino du dalykai. Pirmasis tai, kad nenupieštų paveikslų galerijoje radau vieną savo terlionę, kuri iš tiesų nupiešta. Vienintelė tarp gausybės. Ne pats mylimiausias paveiksliukas. Jo net nepasiėmiau, kai krausčiausi. Visiškai ne esminis. Bet keista, kaip taip gali būt? Kodėl jis ir ten ir čia? O antrasis dalykas, kad ten yra vienas piešinukas, kurį labai noriu perkelti į realybę. Jis praras tobulumą. Tikrai – jaučiu, žinau. Bet nukopijuosiu. Nes jo noriu. Tiesiog noriu.
O dabar gal gi užteks bastytis po pavojingas vietas. Miegot! Kaip ne kaip į darbą tuoj. Žinau ką sapnuoji, MS .

Apie ką aš galvoju mirusiai eilutei (deadline) atėjus

Kartais galvoju, kad aš esu iš kažkieno sapno. Nes gi visokių košmarų žmonėms pasitaiko susapnuoti. O mano sapnuose, kai kurios personos elgiasi taip, kad net man keista. O aš jau niekuo nebesistebiu. Svarstau, jei aš esu kažkieno susapnuotas košmaras ir dar sapnuoju pati, tai mano sapnai irgi yra sapnuojami to, kuris mane sapnuoja. O jei dar mano sapnų herojus sapnuoja, tai tas, kuris susapnavo mane irgi visa tai sapnuoja. O jei dar tas, kuris susapnavo mane irgi yra susapnuotas? Ir dėl savo keistų poelgių gi visada galima pasiteisinti, kad aš čia ne prie ko, čia jis, tas kur sapnuoja kaltas. Čia tik sapnas. Ir dar svetimas. Kas tada tikra, o kas ne? O jeigu visi vienu metu prabustume? Einu chameleono paglostyti.

(10 16) nuotaika

Žinau, kad ilgai skambinai prie durų. Nenorėjau atidaryti, galvojau nueisi… Bet tu įkyrus, Nematomas Drauge. Koks įkyrus. Kam tu atėjai? Ir kodėl būtent tu? Sakai pasėdėsi, kur kamputyje vienas? Nereikia tavęs linksminti? Tik leisti pabūti kartu? Na taip, tu ir taip nematomas. Jei aš nenorėsiu tavęs matyti, niekaip nepriversi. Išdarinėsi įvairiausias grimasas, verksi ar šauksi. Nebus tavęs, jei aš nenorėsiu. Bet gi įleidau. Todėl tik susisupu kuo šilčiau į savo nutąsytą megztinį ir slenku atgal pasislėpti po antklode. Jei nori arbatos – išsivirk pats. Pasigardink kokiais tik nori prieskoniais, kad ir viso pasaulio laimėmis bei džiaugsmais. Nerūpi man visiškai. Neglostyk man galvos, Nematomas. Nenoriu. Nereikia… Tave įleidau tik todėl, kad lauke lyja. Šalta ir bjauru. Tik todėl, kad lietus nuostabus tik tada kai į jį žiūri pro šilto kambario langą, tik tada kai jo lašai tarkši į palangę, o tu žinai, kad niekur nereikia eiti. Tik tada kai skaičiuoji troleibuso langu riedančius lašus. Ir tada… Taip, lietus nuostabus ir dar tada. Nematomas, prašau, nemėgink manęs apkabinti. Glėbyje labai lengva rodyti silpnumą. Nenoriu. Nenoriu, kad net tu matytum mano bejėgiškumą. Žinau, kad tu jį jauti, kad nuo tavęs nepasislėpsiu niekur. Bet akistatos nereikia. Neversk. Nenoriu, kad liestumeisi prie to nepatirto jausmo. To noro pačiai liesti, glostyti ir apkabinti. Nežinau kur jį dėt. Nepyk, visada buvau egoistė ir šito liūdesio aš tau neduosiu. Nematomas, o gal gali pasaugoti svetimus sapnus šią naktį? Nes aš negaliu.

Teisingos dovanos

Aha, kelis metus gimtadienį minėjau būryje. Šiemet gi darau kiek kitaip: skiriu kiekvienam norinčiam asmeninio dėmesiaus :).
Šiandien mano dėmesio panorėjo vif (very important friend). O aš gi gavau bais teisingą dovaną – cinikų žodyną.
Tikrai bais teisinga dovana, nes MS sakė, kad aš gyvenime mažai sutiksiu žmonių, kurie supras mane ir mano pasisakymus. Na taigi dabar galėsiu jiems paskolinti žodyną.

…

Beprotybė, chaosai, griūnantys ir vėl besikuriantys pasauliai, upių tekėjimas, žemės drebėjimai, nuojautos, cunamiai, nelaimingos meilės, išdavystės, elektros dingimai, saulės užtemimai, dovanos, demonų apsėdimas, dieviškų galių praradimas, vienatvė, sausros, darbinės bėdos, mašinos vagystės, pasibaigusi kava, miego trūkumas, pilietiniai karai, hobiai, fobijos bei paranojos, perkūnija, dramos bei komedijos, politika, potvyniai, nusišnekėjimai, uraganai, sudeginami tiltai, šaltis, metų laikai, atostogos, šypsenos bei ašaros, laiko tekmė…
…visa tai kartais tampa tiesiog nesvarbu. O svarbūs dalykai žodžiais nepasakomi…
p.s. sorry, bet atjungiu komentarus, kurie jau spėjot – neištrinsiu.

Laiškas apie batus, tarakonus ir kitus bla bla

Labas,
Taigi va rašau. Ačiū už sveikinimus. Bais gi džiaugiuosi. Nu ir ką tau papasakot, ta proga, kad jau taip ilgai laukei mano laiško?
Pvz., gal apie batus. Ar tu tiki, kad svajonių batai pagal mane turi atitikt 24 kriterijus ? Specialiai skaičiavau. Na taip: patogūs, gražūs man, gražūs kitiems (kaip suderinama), tikti ir prie sijono, ir prie džinsų, ir prie klasikinių rūbų (lyg tokių turiu), tos juodos suknelės, kurią visos turi turėt, ir jei reikia, prie treningų, ir prie visų spalvų, ir būt nenuobodūs. Tikrai yra 24 kriterijai, kuriuos atitinka Salomėjos Svajonių batai iš dviejų didžių S raidžių. Pripažiniu, kad kai kurie punktai yra sugalvoti “ant bajerio”, kad kriterijų būtų daugiau ir žinočiau, kad tokie batai tiesiog neegzistuoja. Tiki manimi? Žinai gi, kad prisigalvoju tokių dalykų. Tai va. Šiandien radau batus, kurie atitinka 23 kriterijus. Net tuos bajerinius. Rimtai. Ir neatitinka tik vieno vienutėlio. Ką ten vienas vienutėlis prieš likusius 23? Tik kad tas vienas yra 800 (minus vienas) litų. Nebekomentuosiu, savo dalia nesiskųsiu. Bet net 23! punktus atitinka!!! Ir jei kada sukaupčiau tokią sumą, tų batų jau nebebūtų. Tiesa, jie žinok, tų anų kuriuos lankydavau, tiesioginiai giminaičiai. Ko tais ta šeima iš manęs tyčiojasi.
Kas gi dar, kas gi dar? Taigi keliavau šiandien išleist dovanotų pinigų. Ir centas į centą išleidau, kaip norėjau. Viena jų dalis pavirto tuo kas kvepia. Kita dalis… Ai nesakysiu, bet tuo dalyku pradžiuginsiu kitą.
Apie dovanas ir gimtadienius. Pasakysiu ir tau, kad šis gimtadienis įsimins man kai kuo šiltu ir džiugiu:) , bet ir tuo gi, kad nė lašo svaigių gėrimų nesuvartojau. Žinai kodėl? Kai gavau ketvirtą sveikinimą su žodžiais “gerai pagerk” – pagalvojau, kad gi laikas padaryti priešingai. Ir ne, aš nemečiau :)))
O vakar vakare į tuliką atėjo tarakonas. Juk žinai mano fobijas. Vabalų baimes. Tai va. Nusiteikimas nepadėjo. Žinau, kad jų šitame name yra. Be to atsikrausčiusi radau ir palikimą – nuodų flakoną. Bet, kaip ir sakiau, nusiteikimas nepadėjo. Na kodėl kodėl kodėl, pvz., ne pelės??? A? Na kodėl vabalai??? Tai žinai aš jį apipurškiau kilimų valikliu ir nuėjau to palikimo ieškot. Juokiesi skaitydamas, ane? Bet bijojau, kad nepabėgtų. Įsivaizduok, kaip miegočiau jei galvočiau, kad jis atropoja, eis siena, užkris. OMG!!! Mano fantazija laki ir su baimėm toli einu. Čia tau ne kokia aukščio baimė. Tą nugalėt galima – išbandžiau. Čia fobija!
Na va, prisiskundžiau laiške. Na ką padarysi..
Tiesa, žinok mano darbinės paranojos pasitvirtino. Ir tas šudukas dėl, kurio ne kartą rašiau, kad bijau – vyksta. Greičiau tik, bliam.
Tai va tiek va.
Iki
Salomėja

Negaudysiu bėgančių metų

Retas atvejis, kai rašau įrašą iš anksto. Pasiskelbs jis rytoj, po pietų. O rašomas yra šiandien, sekmadienį, gimtadienio išvakarėse. Nenoriu skelbti jo dabar, idant netyčia nepriminčiau šios datos tiems, kas pamirš, beigi kad sveikinimai, kuriuos gausiu būtų nuoširdūs, o ne iš reikalo.
Ir man keista, kad šiandien aš jaučiuosi taip niekaip niekaip. Nes prieš du metus gimtadienio labai laukiau. Pirmą kartą sau organizavausi, pirmą kartą žinojau, ką noriu pasikviesti tos dienos švęsti. Tai ir tapo jis lemtingu.
Pernai prieš gimtadienį jau ateidavo minčių, su kurių pasekmėmis dabar tenka gyventi. Taip va. Slampiodavau vakarais po darbo ir versdavau namiškius rūpintis manimi. Nes mažai kalbėjau ir nieko neaiškinau. Nenorėjau aš gimtadienio, ne pačio kaip fakto, o tiesiog šventimo bei jo minėjimo. Tačiau, kažkodėl kiti žmonės baisiai užsimanė jį paminėti ir atšvęsti. Juk jubiliejus. Leidau tai padaryti.
Šiemet gi visai gal ir norėčiau paminėti šią dieną ir nebūti viena, bet greičiausiai miegosiu. Nes bijau tikėtis.
Ir štai šiandien dar galiu pasidžiaugti, kad man dar tik tiek metų. Ryt visos sistemos, kuriose teko registruotis, pakeis amžių, o robotai atsiųs sveikinimus. Ryt jau būsiu protingesnė ir gražesnė. Teoriškai.
O praktiškai aš niekada neužaugsiu. Visada būsiu ragana tikinti mistiniais dalykais. Ką ten tikinti – juos patirianti. Būsiu mergaitė, kuriai niekada nepatiko žaisti su lėlėmis. O tai ir dabar labai matosi, kaip mane traukia berniukiški žaidimai.
Keista, kad viskas suskaičiuojama metais. Atsisuku ir viską galiu sukišti į laiko intervalus. 18 ir šiek tiek metų Ukmergėje, 6 Kaune, 1 su centais Vilniuje. 6 metai draugystės, dar plius 2 santuokos. 12 metų mokykos, 5 metai universiteto. 0,2 metai sename darbe, kiek daugiau nei 1,5 metų pastarajame. Jau nebepamenu kiek metų dabartiniame tėvų name, 1 metai ne studentų barake, pusė metų pas nenormalią šeimininkę, 4,5 metai tame bute, dar vieni jau Vilniuje Apkasų g-vėje, ir štai 0,2 m. šiame bute.
Metai metai metai. Sukaišai, viską suskaičiuoji. Taip taip, man labai patinka statistikos. Labai. Jau sakiau. Labai norėčiau ir kitus dalykus sukaišioti į metų rėmelius. Vien vardan statistikos. Kiek metų susidarytų iš laiko, kurį šypsojausi? O kiek metų gautųsi iš praverktų akimirkų? O kiek sudarytų viltys, baimės? O tos minutės, kurios iššvaistytos visiškai veltui? Kiek metų? Gal jau apvalūs jubiliejai? Tik vardan statistikos…
Su gimtadieniu, Salomėjos, gyvenančios paraleliniuose pasauliuose!!!

Tokia noriu būti dabar

Girdėtos frazės:
esu koks esu;
man patinka būti koks esu;
myliu save tokį ir ne kitokį?
Man tai girdėtos. Ne kartą ištartos (na ne ta trečioji). Ir kai tai sakydavau, tai nemeluodavau. Bet šiandien, šią akimirką, šią sekundę noriu pasvajoti. Leisti sau pagalvoti, kokia galėčiau būti, jei turėčiau neribotą pasirinkimą keistis. Tik šią sekundę, nes kokia noriu būti dabar, gal visai nenorėčiau būti po valandos.
Taigi, pirma mintis apie išvaizdą. Čia aš norėčiau plius 3 cm į ūgį (kam man to reikia tai nė nežinau), -5 kg (kaži kiek atsirastų to nenorinčių, net jei jau labai tobulos jaučiasi). Norėčiau, kad mano plaukai būtų ryškiai, nenatūraliai, rėksmingai ryži. Ir dvigubai ilgesni nei yra dabar. Gal net daugiau nei dvigubai. Bet ne mažiau garbanori ir dar labiau susivėlę. Kaip pas tikrą laumę. Ir akys žalios žalios… To užtektų, nereikia nei dailios nosytės, baltų tiesių dantų ar ilgų kojų, tik duokit, ko prašiau prieš tai. Jėtau, kokia graži būčiau. Ale beveik lengvai pasiekiami tie mano norai, a? Tik plaukai neauga greitai, deja.
Štai turint naują išvaizdą reikia pasilipdyti ir vidų. Taip… noriu dar labiau išlavintos nuojautos. Noriu būti bejausmė kalė. Nes jau seniai supratau, kad nieko gero iš tų jausmų, arba jų nevertina, arba pati nevertini tų kuriuos gauni. Noriu, kad neskaudėtų kandant, kad sąžinė negraužtų perlipus per atsiritusią galvą. Noriu būti dar ciniškesnė, visada vietoje ir pačiu tuo tuo tuo momentu. Drąsos gi dar man reikia. Nes ir dabar padarau viską ką noriu, ale prieš tai bijau be jokio saiko.
Dargi norėčiau daug visko žinoti, kai kuriose srityse. Tada, klausydama, kaip kas nors nusišneka, nuleisčiau galvą… Kad niekas kandžios šypsenos nematytų, gal pieščiau… bet niekada nepasakyčiau, kad ei žmogau nusišneki. Tik žinočiau.
Tokia aš noriu būti dabar. Dabar, kai iš tiesų visa susivėlusi, su naktiniais sėdžiu po raudonu dekiuku, su raudonu kompu ant kelių. Dabar, kai viena akimi žiūriu į drabužius ir galvoju ką ryt apsirengti. Dabar, kai mane užvaldęs ilgesiukas. Dabar, kai vis dar bijau dėl to š. darbe. Dabar, kai planuoju baigti skaityti knygą. Tokia noriu būti dabar. Ir gal po akimirkos jau viskas bus pasikeitę.
O geriausia, kad ryt prabusiu savimi 🙂 Tokia, kuri sakys, kad esu kokia esu. Labanakt.