Taip jau kažkaip susiklostė, kad anksčiau aš pati rinkdavausi, kokias knygas man skaityti. Dabar gi šitieji pasaulio stebuklai nusprendė parodyt savo galią ir patys renkasi mane. Todėl taip ir gaunasi, kad chaotiškai skaitau kelias knygas vienu metu. Todėl taip ir gaunasi, kad pirmą kartą skaitoma knyga, o ir prieš tai nepažintas autorius kalba, apie tai kas man aktualu ir net tokiais žodžiais, kokiais aš neseniai paisčiau savo niekiviskmėjinėjimuose. Tarsi tas knygas būčiau skaičiusi, kuriame nors kitame pasaulyje ir dabar tik to nepamenu. Taip buvo ir su “Tūla”, “Vilniaus pokeriu”. Tas pats jausmas kyla ir kai pasitaiko proga perskaityti dar kelis puslapius apie motociklų priežiūrą bei vertybes :).
Vieno nelabai patrauklaus ciniko, rajūno, mergišiaus, rūkaliaus, savimylos, tinginio nuotykiai Echo mieste, irgi panašu ne veltui man nukrito. Ir dar būtent tą dieną. Sukrimtau štai ketvirtą knygą apie jį… Ir taigi man vėl galvoje iškilo tie dalykai, apie kuriuos svaigau prieš kelis mėnesius: tobulos istorijos galvoje, kurios neparašytos. Yra yra tokios. O štai ką tik užverstoje knygoje netgi yra biblioteka, kurioje saugomos knygos, kurios niekada nebuvo parašytos. Dėl įvairiausiu priežasčių: “nemoku”, “niekas neskaitys”, “tai jau sugalvojo kažkas kitas”, “kada nors” ar “nėra laiko”. Aš nebūčiau aš, jeigu bent akimirka suabejočiau tokios bibliotekos egzistavimu. Nes ten tikrai ir mano knyga guli. Ir gal net ne viena.
Ir svarstau, kad gi jei tikrai egzistuoja tobulos istorijos galvoje, bei neparašytų knygų bibliotekos, tai tikrai yra ir tobulų paveikslų galvoje, bei nenupieštų kūrinių galerijos. Ir pakramčiusi šitą mintį, susivokiau, kad puikiausiai žinau, kurioje mano pasaulių vietoje yra tokia asmeninė Salomėjos nenupieštų paveikslų galerija.
Ir vėl pasikartosiu, kad aš nebūčiau aš. Dabar kai visi normalūs žmonės (taip jiems ir reikia) miega, aš nusidanginau į tą galeriją. Cha cha cha kiek daug paveikslėlių buvau pamiršusi. Atradau nenupieštų darbų dar iš mokyklos laikų, ankstyvų klasių. Kai kuriuos nenupieštuosius aš kuo puikiausiai prisimenu, kiti nežinau kada atsirado. Ir mane kiek suglumino du dalykai. Pirmasis tai, kad nenupieštų paveikslų galerijoje radau vieną savo terlionę, kuri iš tiesų nupiešta. Vienintelė tarp gausybės. Ne pats mylimiausias paveiksliukas. Jo net nepasiėmiau, kai krausčiausi. Visiškai ne esminis. Bet keista, kaip taip gali būt? Kodėl jis ir ten ir čia? O antrasis dalykas, kad ten yra vienas piešinukas, kurį labai noriu perkelti į realybę. Jis praras tobulumą. Tikrai – jaučiu, žinau. Bet nukopijuosiu. Nes jo noriu. Tiesiog noriu.
O dabar gal gi užteks bastytis po pavojingas vietas. Miegot! Kaip ne kaip į darbą tuoj. Žinau ką sapnuoji, MS .
Seniai seniai, vėlyvos paauglystės laikotarpiu rašiau eilėraščius, ir galvojau labai panašiai. Prieš imdamas lapą popieriaus turėjau mintyse teisingą eilėraštį – tobulu skambesiu, taiklesniais už kulką žodžiais ir verčiančiu iš koto pavadinimu. Tačiau tai net nebuvo eilėraštis, daugiau – kvapas, mintis, skonio likutis.
P.S. Kas miegot eina, kas tik į darbą atėjo 🙂
O aš net neabejoju, kad tokios galerijos bei bibliotekos egzistuoja. Kaip ir manieji sudeginti ar niekada neparašyti eilėraščiai, kaip ir manosios istorijos, kurių dalį nusinešiu su savim į amžinybę. Privalo egzistuoti ir tavųjų paveikslų galerija. Ir žinai ką? Jie ne mažiau ne tikri nei kabantys ant sienų, nes jie tavo galvoje. Tadgi, jau gimę.
O tas paveikslėlis, kurio net nepasiėmei- kuo jis išskirtinis? Juk žinai, tik turi pagalvoti.
Ir dar- o tobulos istorijos galvoje tikrai egzistuoja. Aš pati nežinau kiek temiegojau. Nes kartais tų istorijų virtimas realybe ir neramina, ir verčia nemiegoti naktimis, ir keistai skauda. Ir, bliam, manyje tikrai sproginėja visatos.
Aš apie tą, užkištą už kaljano. Įdomu, kokia jo istorija, kad laikomas neypatingu visgi toks yra.
Aha, nemiegu, kad neprabusčiau… O naktimis aš vistiek kartais virsiu vilkolakiu, žinai gi, kad man to reikia. Tad galėsim ir pastūgauti kartu.
Ir vistiek žinau, kad šita istorija kažkuo lemtinga. Net per daug tos lemties joje susikaupę. Vėliau pamatysim, kuo.