Niekiviskmėjinėjimai

Kaži, kaip čia būtų, jei aš užuot pirkus Kalėdines dovanas kitiems, išleisčiau visus pinigus vien sau? O tai visokių I want daikčiukų priviso.
Gi sako, kad ten savipasitenkinimas svarbiausia. Nu, kad ten reikia pirmiausiai save mylėt ir lepint, o tik po to jau apie kitus galvot. Ir t.t.
Žinoma, galima prasisukt smulkmenėlėmis, bet gi aš tai visokių ten šūdniekių dovanot nemėgstu.
Savos gamybos dovanomis irgi galima džiuginti, tačiau šitam reikalui man reikia nuoširdumo ir įkvėpimo. Bfd., per gimtadienį štai nieko negavo, tik pažadą, kad galvoje yra jai skirtas paveikslėlis. Ir gavo laukti beveik du mėnesius, kol tas gimė.
O frazės “gi svarbiausia dėmesys ir šiluma” yra skirtos tik akims apdumti, kai baigiasi pinigai arba pritrūksta fantazijos :))). Gal ne? Būkim gi nuoširdūs :). Arba tinka tik itin (vyr. red. neleidžia šito žodžio naudot) artimiems, išsiilgtiems. Itin itin.
Tai vat galvoju, kiek čia mano naglumas ir savimeilė spėjo užaugt per tam tikrą laiko atkarpą. Jau pakankamai, ar dar ne. 😛

Ogi todėl, kad skaitydama knygas nepersistengiu galvodama apie autorius. Na gerai rašė, koks ten autorius X. Ir man dzin, kad jis tarkim galėjo gyvenime būt lochas koks. Bet štai jei perskaitysiu (auto)biografiją, kurioj man tas tipelis nepatiks, tai paskui labai bus sunku kitas knygas nešališkai skaityt. Tai nereiškia, kad man visai neįdomios rašytojų asmenybės. Kodėl gi ne. Bet man pakanka pikantiškų arba paprastų faktų. Įdomybių, vienos kitos minties. Arba užmaskuotų interpretacijų. Na tokių, kur tarsi knyga apie rašytoją, bet vardai, kažkokie faktai, smulkmenos kaip ir pakeistos.
Kodėl aš čia apie tai? O gi todėl, kad visai man patiko tokia Izabelė. Allende :)) Smagiai skaitėsi tos knygos. Tiek vaikiškos, tiek suaugusiems. Skaičiau beveik viską, kas išleista lietuviškai. Na moka bobelė rašyt. Bet gi va perskaičiau “Visos mūsų dienos”. Čia gi gerb. Izabelė rašo gryn apie save. Kaip ji gyvena, kaip pergyveno dukters mirtį, kaip rašė tą ar aną knygą, kaip keliavo reklamindama ir pan.
Nu ir ką. Kotais neigiamas įspūdis liko. Kokia tai višta su ta savo “šeima šeima šeima…”. Jau tie lotynų amerikiečiai, kaip kokios skruzdėlės: bele tik krūvoj, neduokdie kitoj gatvėj, mieste, šaly gyvent.
O dar tas kišimasis į gyvenimus. Oi sūneliui reikia žmoną surast, oi sūnelio žmona vaikų negali turėt, tai reik surogatinę motiną surast. Oi, taigi mirusios dukros vyrui irgi mergos reikia. Oi oi… Ir dar melskimės, melskimės ir dar kartą melskimės.
Taip vat ir susigadino Izabelė savo reputaciją mano akyse. Ale kas jai. Kaip gyveno sau kudakuodama, taip ir gyvens.

Žinau gi, kad mano niekiviskmėjinėjimus skaito gana plati gama žmogų: ir inžinieriai, ir psichologai, ir mokinukai. Taigi va, sakau imsiu ir paklausiu. Mažu kas nors žinos. Gal gi žinot, kokia yra tokių spiralių reikšmė (na čia iš psichologinės pusės daugiau domina):

Nes, na jei pažiūrėtumėt mano paskutinius menus, tai pamatytumėt, kad be jų niekaip.
Net ant mano jau apkalbėtos tattoo yra šitas motyvas. Beje, jį pats meistras sugalvojo, o aš tik pasakiau: “o, geras, mano spiralės”. Aš čia šiaip paišinėjausi būsimos blogo temos eskiziukus ant darbinio maketo paraščių:), tai ir vėl žiūrau šitas motyvas.
Taigi, gal kas žino reikšmę? Tikiuosi ji kokia nors bjauri, reiškianti mano asmenybės nepastovumą, neišbaigtumą, nepatikimumą, ar dar ten ką negero :PP

Vienas didžiausių gyvenimo malonumų, kuriuos galiu sau leisti be jokios sąžinės [kas čia tokia?] graužaties yra tingėjimas.
Galvojau susitvarkysiu namus savaitgalį. Aišku, kad tingėjau. Ir nieko čia baisaus nenutiko, kad nesusitvarkiau, tik rūbai kaba bele kaip… Ir knygų krūvos, reiktų sukaišioti į lentynėlės. Bet realiai nėra čia tokios netvarkos, kuri mane jau erzintų.
Galvojau imsiu ir pasigaminsiu, sekmadienio proga, ką nors pietums. Na ką nors, kam reikia daugiau nei 15 min. Aišku, tingėjau. Ir niekas nenukentėjo, kažką vistiek valgiau.
Galvojau reikia išslinkti į miestą pasitrint. Gi man niekada oras nerūpėjo. Tingėjau. Kaip gi kitaip. Niekur tas miestas nedings. O jei ir dings nepastebėsiu, tai koks skirutmas?
Galvojau reikia pagalvoti (ir mintis įgyvendinti) apie vieną, o gal net du reikalus, kuriuos įpareigojo t.II. Aišku tingėjau. Bet šitas galvoje, tai niekur nedings…
Galvojau reikia parašyt porą laiškų. Vis neprisiruošiu, net keista. Ir vieną popierinį, nes noriu daug pasakyt. Ai, tingėjau. Na ir dzin. Ilgai laukę dar palauks.
Galvojau reikia padirbėt. Taip, kartais ir man reikia. Aišku tingėjau. Nors visgi šį bei tą pasidariau. Tai nors šitoj vietoj tingulį įveikiau. Gi priminsiu, kad buvau žiauri darboholikė, kol motyvacijos neatėmė. Tai išliko tie lengvi darboholizmo priepuoliukai, kada tik reikia prisiversti pradėti.
Galvojau reikia pasižiūrėt, kokį lengvo turinio, galvoti neverčiantį, filmą. Parsitempiau Bondą. Fu, jau kaip nuobodu, net žiūrėt tingisi. Išjungiau.
Galvojau nusipiešti blogo temą, kad man jau pažadėjo ją padaryt nuo nulio. Ale ir vėl tingėjau. Na bet gal kaip nors pasitaisysiu dar.
Galvojau paskaityt, bet per savaitgalį perskaičius dvi knygas aptingau. Beje, tai ką ketinu skaityti bus ketvirta knyga pastaruoju metu apie rašytojus, arba tuos, kurie nori būti rašytojais. Kas per sutapimas.
Eičiau dabar miegot, bet net šitai tingiu, nes reikia viską išjungti, nusiprausti ir etc.
Ne. Aš nesu apatiška. Aš tiesiog tingiu. Ir net galvoju, kad gerai, kad šiandien visi paliko ramybėje. Nes vistiek būčiau tingėjusi.

Neseniai darbe kalbėjom apie papildomus uždarbius. Net užpildžiau slaptos pirkėjos anketą. Kai suskambo durų skambutis, o labai simpatiška mergina pasakė, kad vykdo apklausas apie kalbų vartojimą – įsileidau. Vistiek jau miegot sutrukdė bbv. Jėtau, kiek džiaugsmo merginai. Sakė jau šeštas aukštas ir tik koks 10 butas, kuris įsileidžia.
Juokinga ta anketa tokia. Net apklausėja juokėsi.
Prieš tai atsakinėjant į klausimus buvo variantai “nei taip, nei ne”.
Po to klausimas apie tikėjimą: ar esate tikintis? Hm… Klausiu, nėra atsakymo nei taip, nei ne? Na tada taip… Kokia religija? O varianto tokio, koks pas mane rubrikoje “kas aš” tai nėra. …
Sakė esu pirmoji lietuvė, kuri į klausimą, ar reikia ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams valstybinės kalbos egzaminus laikyti, atsakė, kad ne. Nu tai aišku ne. Aš pati to egzo neišlaikyčiau.
Juokingas klausimas, tai kokia kalba kalbatės su gyvūnais. Hm., sakiau, jei su šaukštelių vagimis tai ir rusų kalba, trumpais žodeliais, galiu užšnekėti.
Ir vėl milijonas padėkų, kad įsileidau :)). Ką jau čia. Neaišku dar ką pačiai reiks dirbt.

10.30 val atsikeliu ir įsijungiu muzikos. Pažiūriu kas naujo virtualioj erdvėj. Pasitepu savo kūno piešinį tepalu (ačiū jam, kad netrukdo miegot). Nueinu miegot.
12 val atsikeliu ir pasidarau pusryčius. Pasižiūriu per langą. Pabaigiu skaityt knygą. Nueinu miegot.
15 val atsikeliu. Išsiverdu arbatos. Net neabejoju, kad tikrai eisiu vėl miegot.
Papildymas:
Miegot nenuėjau, nes bbv užsimanė atvažiuot arbatos. Teko keltis ir net apsirengt.