Ogi todėl, kad skaitydama knygas nepersistengiu galvodama apie autorius. Na gerai rašė, koks ten autorius X. Ir man dzin, kad jis tarkim galėjo gyvenime būt lochas koks. Bet štai jei perskaitysiu (auto)biografiją, kurioj man tas tipelis nepatiks, tai paskui labai bus sunku kitas knygas nešališkai skaityt. Tai nereiškia, kad man visai neįdomios rašytojų asmenybės. Kodėl gi ne. Bet man pakanka pikantiškų arba paprastų faktų. Įdomybių, vienos kitos minties. Arba užmaskuotų interpretacijų. Na tokių, kur tarsi knyga apie rašytoją, bet vardai, kažkokie faktai, smulkmenos kaip ir pakeistos.
Kodėl aš čia apie tai? O gi todėl, kad visai man patiko tokia Izabelė. Allende :)) Smagiai skaitėsi tos knygos. Tiek vaikiškos, tiek suaugusiems. Skaičiau beveik viską, kas išleista lietuviškai. Na moka bobelė rašyt. Bet gi va perskaičiau “Visos mūsų dienos”. Čia gi gerb. Izabelė rašo gryn apie save. Kaip ji gyvena, kaip pergyveno dukters mirtį, kaip rašė tą ar aną knygą, kaip keliavo reklamindama ir pan.
Nu ir ką. Kotais neigiamas įspūdis liko. Kokia tai višta su ta savo “šeima šeima šeima…”. Jau tie lotynų amerikiečiai, kaip kokios skruzdėlės: bele tik krūvoj, neduokdie kitoj gatvėj, mieste, šaly gyvent.
O dar tas kišimasis į gyvenimus. Oi sūneliui reikia žmoną surast, oi sūnelio žmona vaikų negali turėt, tai reik surogatinę motiną surast. Oi, taigi mirusios dukros vyrui irgi mergos reikia. Oi oi… Ir dar melskimės, melskimės ir dar kartą melskimės.
Taip vat ir susigadino Izabelė savo reputaciją mano akyse. Ale kas jai. Kaip gyveno sau kudakuodama, taip ir gyvens.
paskutinė pastraipa manau pasako viską 🙂 nors visumoje jo, geriau jau tų viso to išvengt apie autorius nežinant ničnieko. Nebent kaip tu ir sakai – pavienius faktus. Kaip kad apie Hemingvėjų ir jo viskį. kažkaip piktdžiugiškai smagu ir ironiška.
Nu bet tai ar skaitydama jos knygos nejautei, kokia svarbi jai šeima? Nes aš tai jaučiau… 🙂
visiškai tau pritariu. man dar taip su filmų režisieriais būna. pasižiūri gerą filmą, sužinai kas režisavo ir bloga pasidaro :))