Žliumbikė

Čia aš tokia. Žliumbiu, kai labai juokinga. Iš juoko. Žliumbiu, kai labai liūdna. Iš liūdesio. Žliumbiu, kai labai pikta. Iš bejėgiškumo.
Šitam darbe esu jau du metus. Sunkių akimirkų buvo. Buvo pikta, ėmė siutas, beviltiškumas. Buvo ir linksma. Buvo visko. Ir apsižodžiuodavom. Ir atsinaujindavome CV. Ir pietaudavom, gerdavom, geimindavom.
Bet viešai darbe apsižliumbiau pirmą kartą. Šiek tiek gėda. Tik nežinau ar man.

Ir vėl

Jau daugiau nei metai praėjo nuo tada, kai rašiau, kodėl aš esu gera darbuotoja. Tada tikrai norėjau keisti darbą, nes jaučiausi nevertinama. Bet mano pesimistinės nuotaikos buvo laiku užmatytos, o aš – tinkamai užmotyvuota.
Va, dabar gi skaitau tą įrašą ir galvoju, kad aš vis dar esu gera darbuotoja. Ir noriu kito darbo. Nes tiesiog nesutinku su tuo, kad turiu dirbti vien iš dėkingumo. Kad per krizę dar neišmetė.
Visgi aš atlieku kažkokias funkcijas. Jas atlieku gerai. Vis dar nesu išgirdusi priekaišto dėl darbo kokybės. Na, neskaitant spontaniškų pasikabinėjimų dėl vaizdo. Visada gi galima geriau.
Ir visi protina: krizė, krizė, dabar negalima keist darbo, baisu, blah blah. Taip. Sutinku. Dabar daug kas leidžiasi išnaudojami tik todėl, kad turi paskolų. Iš baimės. Bet, o jei atmetus tą piniginį faktorių? Ką daryt tada, kai nebijai kažko prarasti, tačiau kas rytą nebenori eiti į kadaise mielą darbą? Nes jauti kaip viskas blogėja. Ir tai ne deadlainas, kurį ištveri – štai jis atėjo, bet kitą savaitę bus praėjęs. Tu kasdien žinai, kad viskas tik blogės. Už mažesnę algą darysi vis daugiau darbų, kol galiausiai nuo jų kiekio ir įtampos pradėsi daryti klaidas, už kurias turėsi atsakyti.
Ir aš sutikčiau dirbti net už šiek tiek mažesnį atlyginimą, jei tik mane užmotyvuotų. Nes dabartinime darbe išmokau visko. Tiek profesine, tiek žmogiška prasme. Liko tik kelias žemyn. O nesinori.

Miegeeeelio

Ach, reikia dirbti :(. Ir dar atidų darbą: surast visus potencialius vabalus. O noriu noriu miegelio. Miegeeeeelio. Taip man ir reikia. Nes nagi, pasirodo, pirmą valandą nakties yra gyvybiškai svarbu išsirinkti naujo šiukšlynėlio spalvas. Po to maklinėt po tą “ziną” ieškant, nu kur pasikeičia valandos iš 12 į 24 (taip ir neradau). Labai labai gi svarbu, ane?
O visokie ten miegai, neplauti indai, išmėtyti rūbai ir kiti nereikšmingi dalykai gali ir palaukti.
Reikia dirbt, noriu miegot, noriu miegot, reikia dirbt. Kava.

Godišius

Tai va, vienas toks katinas, pasikišęs zuikį po pažasčia, iškeliavo į pasaulį. O mano asmeninė patirtis rodo, kad tuščia vieta ilgai laisva nebūna. Todėl gi atsirado godišius. Visokiems ten Rokams, sakau, kad šitas galėtų būti palaikytas mano portretu. Priežasčių yra. 🙂
Apytikslis dydis – 56cm x 82cm.
Foto tai kaip visada, tamsiausiame kamputyje, drebančiomis rankomis… Realiai spalvos ryškesnės, ypač žalia.

Tas dalykas – nuomonė

Nuo kada nuomonės turėjimas = nuomonės sakymas? Nuo kada nuomonės nesakymas = nuomonės neturėjimas?
Kadaise man vienas virtualdraugis sakė, kad aš neturiu nuomonės visai. Todėl, kad garsiai nerėkiu. O nerėkiu aš dėl to, kad nemanau, kad mano nuomonė yra kam nors įdomi. Norint pasakyti savo nuomonę reikia pagalvot kam sakai: per daug leptelėsi darbe, įžeisi klausytoją, pakeisi kažkieno planus, pasėsi abejonę tam, kuris jau apsisprendęs.
Laviruot aš nemoku. Jei jau sakau, tai taip kai galvoju.
Ir jau pasimokiau:
buvau pavadinta šiknalinde, kai pagyriau tai, ką kiti kritikavo. Nes man patiko, nes tokia mano nuomonė;
turėjau teisintis, po to kai pasakiau, kad kažkoks išsvajotas daiktas man yra baisus. Nes man jis buvo baisus;
mane bandė priversti jaustis nejaukiai, kai pasakiau, kad skaitau “Panelę” ir kitokius šūdžurnalius (ir šiaip čia bendrinis pavyzdys. Nes daugelis savo pomėgius keičia pagal kompaniją, kurioje apie tai kalbama, bei jų požiūrį);
mane verčia teisintis, net tada kai neigiamai atsiliepiu apie savo pačios veiksmus, menus ar rašliavas;
Ir iš įvairiausių pamokėlių supratau, kad mano nuomonė niekam neįdomi. Žmonės klausia ką manau, tik tam, kad susilauktų pritarimo/pagyrimo/palaikymo. Kitais atvejais, mieloji, geriau jau ir patylėk.
Ir kadangi mano nuomonė dažnai nesutampa su masių, tai aš ir tyliu. Ir tai nereiškia, kad nuomonės neturiu arba bijau ją reikšti. Galva sienos nepramuši.
Štai žmogus išpasakojo savo meilės istoriją. Klausia, ką manau. Gūžteliu pečiais. Manau. Bet koks skirtumas ką? Juk ne tai nori girdėti. Vat jei sakytų: kas apie mano istoriją mano teigiamai – pakelkit dešinę ranką, o kas galvoja neigiamai – kairę, tai tikrai žinočiau, kurią ranką kelti. Testuose ar anketose retai renkuosi punktą “neturiu nuomonės / nežinau”. Bet gyvenime gūžteliu pečiais.
Nes mano svari nuomonytė niekam neįdomi. Ją pasakau tik tiems, kurie moka ją išklausyti. Arba pasakau tarp eilučių, ir atsirenka kam reikia. O visais kitais atvejais geriau jau patylėsiu. Arba atsakysiu, kad nesu kompetetinga.
Aha, taip patogiau. Bet nors nemeluoju žiūrėdama į akis. Taip pat nesusikuriu mistinio amplua, dėl kurio tenka nuolat laikytis tik vienos krypties nuomonės.

Naktis

– Ryt anksti keltis, tai gal miegelio?
Žodžiai ištarti vakar vakare. Ir teigiamas atsakymas. Bet cha cha – tai virsta naktiniu Vilniumi. Pasivažinėjimas pirmos-trečios valandos tamsos gatvėmis. Čia žybsi degalinių, nebeveikiančių parduotuvių iškabos. Prekybos centrų aikštelėse tuščia. Viena kita tik rymo mašina. Tarsi nereikalingos ir pamirštos. Šią minutę niekas apie jas negalvoja. Plačios gatvės, nulis žmonių ir tik taksi bei vienišas naktinis autobusas. Senamiesčio ratai. Siauros vienkryptės gatvytės. Prezidentūra, bažnyčios, senieji pastatai. Mirksintys šviesoforai. Grupelėmis ir po vieną užsilikę lėbautojai rūko prie barų. Ir jau trauks namo. Stotis, garbės ratas. Vienišius stotelėje ir nuolatiniai šlaistūnai aplink. Tiltai. Apšviesti. Vilnius 09, dega ant stulpų. Žvėrynas. Savitieji lūšnynai ir nei vieno žmogaus. Vėlgi nakties pakeleiviai tik taksi automobiliai. Miegamieji rajonai. Visiškas užmiestis. Tamsa. Štai ten tas, o ten anas. Linksiu galva. Naktis. Naktį viskas kitaip. Kitaip šypsomės. Kitaip kalbam. Kitaip matom. Kitaip jaučiam.

Pleptelėjimai

Kol bg bandė mūsų darnų kolektyvą paversti ratuotu, aš šlitinėjau ir ieškojau šio bei to. Šio bei to neradau, užtat mačiau daug visko širduoto. Net daiktų su istorija parduotuvėse ištraukti pliušiniai meškiukiai apsikabinę širdeles. Ir gėlėti visi.
Dargi po to jau namuose sumaniau paveizėti, kokį tai filmą neįmantriu pavadinimu “Australija”. Ką galiu pasakyt, nieko blatno, bet suprantu kodėl jis net tris valandas trunka. Kad gi užtektų pakankamai laiko pasiseilėti žiūrint į pagrindinį herojų.
O darniam kolektyvui vėl susirinkus į nuostabiuosius namus, paveizėjom į ryžutėlę (ak ak ak!!!) Milą Jovovič. Kuriame filme šioji su plikuoliu Briusiku laksto, turbūt nereikia net sakyt. Ryža, kaip mano martininiai konteiliukai šiandien. Ir kaip kad aš slaptose svajose norėčiau būti.
O ta muzikėlė tikrai vež. Linksma gi, nu.