Ir vėl

Jau daugiau nei metai praėjo nuo tada, kai rašiau, kodėl aš esu gera darbuotoja. Tada tikrai norėjau keisti darbą, nes jaučiausi nevertinama. Bet mano pesimistinės nuotaikos buvo laiku užmatytos, o aš – tinkamai užmotyvuota.
Va, dabar gi skaitau tą įrašą ir galvoju, kad aš vis dar esu gera darbuotoja. Ir noriu kito darbo. Nes tiesiog nesutinku su tuo, kad turiu dirbti vien iš dėkingumo. Kad per krizę dar neišmetė.
Visgi aš atlieku kažkokias funkcijas. Jas atlieku gerai. Vis dar nesu išgirdusi priekaišto dėl darbo kokybės. Na, neskaitant spontaniškų pasikabinėjimų dėl vaizdo. Visada gi galima geriau.
Ir visi protina: krizė, krizė, dabar negalima keist darbo, baisu, blah blah. Taip. Sutinku. Dabar daug kas leidžiasi išnaudojami tik todėl, kad turi paskolų. Iš baimės. Bet, o jei atmetus tą piniginį faktorių? Ką daryt tada, kai nebijai kažko prarasti, tačiau kas rytą nebenori eiti į kadaise mielą darbą? Nes jauti kaip viskas blogėja. Ir tai ne deadlainas, kurį ištveri – štai jis atėjo, bet kitą savaitę bus praėjęs. Tu kasdien žinai, kad viskas tik blogės. Už mažesnę algą darysi vis daugiau darbų, kol galiausiai nuo jų kiekio ir įtampos pradėsi daryti klaidas, už kurias turėsi atsakyti.
Ir aš sutikčiau dirbti net už šiek tiek mažesnį atlyginimą, jei tik mane užmotyvuotų. Nes dabartinime darbe išmokau visko. Tiek profesine, tiek žmogiška prasme. Liko tik kelias žemyn. O nesinori.