Kol bg bandė mūsų darnų kolektyvą paversti ratuotu, aš šlitinėjau ir ieškojau šio bei to. Šio bei to neradau, užtat mačiau daug visko širduoto. Net daiktų su istorija parduotuvėse ištraukti pliušiniai meškiukiai apsikabinę širdeles. Ir gėlėti visi.
Dargi po to jau namuose sumaniau paveizėti, kokį tai filmą neįmantriu pavadinimu “Australija”. Ką galiu pasakyt, nieko blatno, bet suprantu kodėl jis net tris valandas trunka. Kad gi užtektų pakankamai laiko pasiseilėti žiūrint į pagrindinį herojų.
O darniam kolektyvui vėl susirinkus į nuostabiuosius namus, paveizėjom į ryžutėlę (ak ak ak!!!) Milą Jovovič. Kuriame filme šioji su plikuoliu Briusiku laksto, turbūt nereikia net sakyt. Ryža, kaip mano martininiai konteiliukai šiandien. Ir kaip kad aš slaptose svajose norėčiau būti.
O ta muzikėlė tikrai vež. Linksma gi, nu.
Aš irgi kažkaip “Australiją” ant dienų žiūrėjau, ir susidarė irgi tas pats įspūdis – buvo nupirkta daug daug kino juostos, ir pabaigus filmą, paaiškėjo, kad atliko dar bent pusė, tad teko kažką primesti papildomai.
Iš tiesų, tai taip ir nesupratau, apie ką konkrečiai šitas filmas. Australian cowboys? Vietiniai aborigenai? WW2? Come on, gi negalima apie viską iš karto…
Beje, apie Australijos aborigenus man didžiausią įspūdį paliko Peterio Weiro “The Last Wave”. Stipriai rekomenduoju. Senas, 77-ųjų, ir dar labai atmosferiškas.