Niekiviskmėjinėjimai

rytų. Ne taip jau blogai yra šeštadienį keltis gerokai anksčiau nei kitais šeštadieniais įprasta. Idant išlydėt brangiausią į darbą. Mirkt ;).
Ir basakojė ragana šlapiais plaukais šoka plaudama espresso kavos puodelius.
Ir basakojė ragana siunčiasi muziką pagal ryte išreikštą pageidavimą.
Ir basakojė ragana įveikė knygą.
Ir basakojė ragana šypsosi.

Žinau, kad reikia rašyt tik teigiamus dalykus, mokyti žemiečius pastebėti grožį debesėliuose, gėlytėse, skuzdėlytėse, šuniukuose ir taip toliau. Ir taip jau visiems blogai. Ane? Ale gi nu… Pabūsiu aš neigiama ir paburbėsiu apie tai kas, mane baisiausiai nervina. Šiaip aš iš viso baisiai nervingas žmogus. Tik biški kas – pyst ir susinervinusi. Tai batai spaudžia, tai žirnis po čiužiniu, tai šalta, tai lopšinės niekas nepadainuoja, tai lyja ant galvos, tai komentarus lunatikai rašo, tai algos nemoka, tai dirbt reikia. Lyrinio nukrypimo pradžia. Bet už tat manęs visai nenervina visokios betvarkės (išskyrus lavonus po lova); nenervina kai kas nors barkši tarkši, spragsi tušinuku, beldžia, muša kojomis taktą ir daro kitus nevalingus veiksmus; manęs nenervina, kai būna kažkas nesuplanuota, pvz., kelionė ir t.t. Lyrinio nukrypimo pabaiga. Bet šiaip tai nu ghr ghr kai:
* kuo nuoširdžiausiai įsijautusi ką nors pasakoju, o tas kuris klausosi nutaiso skeptiškas akeles ir klauso ne to ką pasakoju, o kaip pasakoju. Tada pasijuntu, kad mano nuoširdumas ir įsijautimas išjuokti, na ir žinoma susinervinu. Ir taip jau sakyčiau per retai išsižioju.
* kas nors tikslingai nervina, o po to paklausia – ko čia susinervinai? Nu tai ple, nu… Taigi, nervinai tai ir susinervinau, nes nervinimas turi tikslą sunervinti.
* užduoda klausimus, į kuriuos nenori žinoti atsakymų (o juk žino, kad aš niekada nesimaivau ir atsakau jei manęs klausia), o dar po to įsigudrina supykt išgirdę netinkamą atsaką.
* man sako: “oi tu dar jauna/nepatyrus/nesubrendus/nekažkokia ir dar pakeisi nuomonę”. Ok, pakeisiu jei rasiu tam protingų argumentų. Ir nei anksčiau, nei vėliau. Todėl ir nervija, kad vertina ne dabartines mintis (ai, nes gi pasikeis).
* pati sunervinu save, kai pasiduodu įtakai, pvz., liepia dar pagalvot, o aš ir galvoju nors seniausiai žinau, kaip ten man reikia.
* susinervinu, kai susinervinu.
bla bla bla.

Laikrodžio rodyklėms artėjant prie pirmos nakties aš sau geriu vyną (tą patį, katras kvepia džiovintomis slyvomos) ir galvoju:
originalu tokiu nakties metu gamintis pietus. Bet tai jau nebestebina. Stebina mintis mėsos kepsnius išmušti svarmenimis. O ką daryt, kai mėsos plaktuko nė nebuvo, o tikrą – pyst (o čia pasirodo leistinas ištiktukas) ir nujojo?
Vis dar galvoju, kad man rankinėje šalia viso kito šlamšto tikrai reikia nešiotis ir lipnios juostos bei superglue. Ne daug gi vietos užima, bet tai kokie reikalingi.
Galvoju kodėl krenta ir dužta(!!!) paveikslai tik naktį? Dar nė vienas nėra nukritęs dieną. Gėdijasi?
Žiūrau į tą pusę karvės ant grindų (ok, ok, ne karvė ten, o tik jos oda) ir galvoju, kad gal ir gerai, kad po mažiau neparduoda… Kiek visokio gėrio išeis.
Bevektorizuojant katės paveikslėlį internete – šypsojausi. Galvoju, nu negi jie (tie kurie susikūrė puslapį) tokie naivūs manydami, kad pasibaigus vektoriaus parsisiuntimo vienam registruotam vartotojui limitui, aš pulsiu pirkti ten kažkokias tai paslaugas. Gal gi sugebu užsiregistruoti per naują su kitu paštu?
Ir dar galvoju apie šį bei tą. Ir geriau jau negalvočiau, bo ryte skaudės ir skrandį, ir nugarą.
Į sveikatą. Labanakt. Labas rytas.

Taip jau nutiko, kad kuo daugiau darbo, tuo labiau nesinori jo dirbt. Dar taip nutiko, kad atėjo tas laikas, kur mano darbai priklauso jau ne tik nuo manęs. Ir vat kol laukiu gi kito žmogaus dalies – stumiu laiką. Galėčiau daryti daugybę kitų darbų, juk periodikoje jie tęsiasi be galo, bet kol šitie einamieji nesibaigė – negaliu susikaupti. O kad mažiau nervinčiausi skaitinėju lengvybines rašliavas. Kaip visada įnikau į didžiausio forumo “vyrų ir moterų” skyrelį. Ne, nu man labai patinka skaityt temų pavadinimus. Pačių diskusijų net neatsidarau. Pakanka ir to. Gal ir pasikartosiu, nes ne pirmą kartą skaitau bei rašau apie tai. Bet žavi mane:
“Negyvenkit vyro bute – galit atsidurt gatvėj” – jo teisingai, geriau iš karto gyventi gatvėje. Ane?
“Vyras myli, bet nuėjo į šoną” – gal ten kokia detalė pas jį neveikia, kad į šoną meta?
“Kiek ko tikėtis iš vyro?:)” – ojėj, man atrodo, kad iš jų geriau nieko nesitikėt.
“Visi Vyrai kiaulės ;)?” – Šiaip tai kiaulė yra moteriška giminė. Ne?
“Kodėl vyrai neužjaučia moterų virtuvėje” – sakau, gal jei virtuvėje tiek vietos kiek pas mus, tai kambaryje turėtų būti patogiau užjaust. Ar užjautimas tikresnis, kai vyras sėdi virtuvėj?
“Vyras mane seka” – vo tai čia tai rimta problema. Siūlyčiau eit į kokį Šudopolį ir visose parduotuvėse iš eilės ilgai ir nuobodžiai viską matuotis. Manau jam atsibos sekt, arba galiausiai užmigs kur ant paliktų vyrų suoliuko.
“Ką jūs manote apie vyrą žiūrintį pornografiją?” – hm, gal kad akytes turi?
“Ar esate pakėlus ranką prieš vyrą?” – mhm. Pvz., kai reikia ką pasiekti aukštai ir pan. Nu nuolat kažkaip tos rankos pasikelia.
“Ar būna, kad netyčia sumaišote vardus?” – o tai argi ne tam, kad šito išvengtume, žmonės sugalvojo vieni kitus vadinti visokiais zuikučiais, kačiukais bei saulytėm?
“Mano vyras pas bobas nelaksto. Gal nenormalus?” – normalus, normalus. Ne visiems bobos patinka. Kiti renkasi merginas arba mergaites. Dar kai kurie ir kitus vyrus bei berniukus.
“Kaip susitaikyti su neištikimybe” – o labai susipykot? Kavos gal išgert…
Ir taip toliau. Stebina mane šita planeta. Bet gal gerai, kai yra dar kuo stebėtis.

Atėjo kolega, klausia ar kas nors iš mūsų rūko. Mat cigarečių, o gal ir kompanijos reikia. Nerūkom. Gal. Beieškodama kramtomos gumos knisausi rankinėje ir… …ech, kaip gardžiai kvepia tas “trešnės vyne” pypkinis tabakas. Norisi visai išsitraukt. Smagus žaidimas tos pypkės. Netikėtai smagus.
Užsipylėm vandens. Užkaitė. Tada aš priėjau. Išjungiau. Šaltu vandeniu užsipyliau kavą ir galiausiai suvokiau ką padariau. Laura į viską žiūrėjo nuostabos kupinomis akimis.
Tikra krizė. Pildausi jau nebe bendrą nuolatinį, o tik troleibusinį. Ir dar netingėjau registruotis sistemoje idant trijų litų už aptarnavimą nepaimtų. Bet tokiu būdu bilietą tik per 24 val papildys. Nu gražiausia.
Pagaliau patikrinau senuką teleloto bilietą. Matyt tas milijonas buvo dar ne mūsų. O ir nafik tas milijonas reikalingas. Po to vienos bėdos su juo.
Frazė – Buvo smagu,- pasirodo gali būti pasakyta ir nelabai tinkamu laiku. O iš ties, kai pagalvoji, juk po laidotuvių jos nesakytum. Kai miršta ar apmiršta…
Vistiek vos vos, kad ir su batais, įsibridau į jūrą. Negaliu ją pamačiusi taip ir palikt nepalietus.

Murkiu garsiai, murikiu tyliai, murkiu viduje, murkiu išorėje. Savaitgalis savaitgalis. Su kaupu kuo puikiausias. Jau toks šiltas, tiek jausmų, patyrimų… …nuostabos žiūrint į tokius įprastus kitiems dalykus: žiūrėk, žiūrėk! žiūrėk… Tiek daug juoko, laimės, jausmų. Varpų garsai, ošimas, tuksenimas. Tokio įprasto įprasto, kasrytinio kasdieninio dalyko paieškos… …ir neradimas net per penkias dešimtis kilometrų. Ir jau įprastais tapę nesusipratimai. Po kurių lieka tik juokas.
Ačiū. Savaitgalis nuostabus.

Aš sau šypsaus šypsaus…