651

Žinau, kad reikia rašyt tik teigiamus dalykus, mokyti žemiečius pastebėti grožį debesėliuose, gėlytėse, skuzdėlytėse, šuniukuose ir taip toliau. Ir taip jau visiems blogai. Ane? Ale gi nu… Pabūsiu aš neigiama ir paburbėsiu apie tai kas, mane baisiausiai nervina. Šiaip aš iš viso baisiai nervingas žmogus. Tik biški kas – pyst ir susinervinusi. Tai batai spaudžia, tai žirnis po čiužiniu, tai šalta, tai lopšinės niekas nepadainuoja, tai lyja ant galvos, tai komentarus lunatikai rašo, tai algos nemoka, tai dirbt reikia. Lyrinio nukrypimo pradžia. Bet už tat manęs visai nenervina visokios betvarkės (išskyrus lavonus po lova); nenervina kai kas nors barkši tarkši, spragsi tušinuku, beldžia, muša kojomis taktą ir daro kitus nevalingus veiksmus; manęs nenervina, kai būna kažkas nesuplanuota, pvz., kelionė ir t.t. Lyrinio nukrypimo pabaiga. Bet šiaip tai nu ghr ghr kai:
* kuo nuoširdžiausiai įsijautusi ką nors pasakoju, o tas kuris klausosi nutaiso skeptiškas akeles ir klauso ne to ką pasakoju, o kaip pasakoju. Tada pasijuntu, kad mano nuoširdumas ir įsijautimas išjuokti, na ir žinoma susinervinu. Ir taip jau sakyčiau per retai išsižioju.
* kas nors tikslingai nervina, o po to paklausia – ko čia susinervinai? Nu tai ple, nu… Taigi, nervinai tai ir susinervinau, nes nervinimas turi tikslą sunervinti.
* užduoda klausimus, į kuriuos nenori žinoti atsakymų (o juk žino, kad aš niekada nesimaivau ir atsakau jei manęs klausia), o dar po to įsigudrina supykt išgirdę netinkamą atsaką.
* man sako: “oi tu dar jauna/nepatyrus/nesubrendus/nekažkokia ir dar pakeisi nuomonę”. Ok, pakeisiu jei rasiu tam protingų argumentų. Ir nei anksčiau, nei vėliau. Todėl ir nervija, kad vertina ne dabartines mintis (ai, nes gi pasikeis).
* pati sunervinu save, kai pasiduodu įtakai, pvz., liepia dar pagalvot, o aš ir galvoju nors seniausiai žinau, kaip ten man reikia.
* susinervinu, kai susinervinu.
bla bla bla.