Taip jau nutiko, kad kuo daugiau darbo, tuo labiau nesinori jo dirbt. Dar taip nutiko, kad atėjo tas laikas, kur mano darbai priklauso jau ne tik nuo manęs. Ir vat kol laukiu gi kito žmogaus dalies – stumiu laiką. Galėčiau daryti daugybę kitų darbų, juk periodikoje jie tęsiasi be galo, bet kol šitie einamieji nesibaigė – negaliu susikaupti. O kad mažiau nervinčiausi skaitinėju lengvybines rašliavas. Kaip visada įnikau į didžiausio forumo “vyrų ir moterų” skyrelį. Ne, nu man labai patinka skaityt temų pavadinimus. Pačių diskusijų net neatsidarau. Pakanka ir to. Gal ir pasikartosiu, nes ne pirmą kartą skaitau bei rašau apie tai. Bet žavi mane:
“Negyvenkit vyro bute – galit atsidurt gatvėj” – jo teisingai, geriau iš karto gyventi gatvėje. Ane?
“Vyras myli, bet nuėjo į šoną” – gal ten kokia detalė pas jį neveikia, kad į šoną meta?
“Kiek ko tikėtis iš vyro?:)” – ojėj, man atrodo, kad iš jų geriau nieko nesitikėt.
“Visi Vyrai kiaulės ;)?” – Šiaip tai kiaulė yra moteriška giminė. Ne?
“Kodėl vyrai neužjaučia moterų virtuvėje” – sakau, gal jei virtuvėje tiek vietos kiek pas mus, tai kambaryje turėtų būti patogiau užjaust. Ar užjautimas tikresnis, kai vyras sėdi virtuvėj?
“Vyras mane seka” – vo tai čia tai rimta problema. Siūlyčiau eit į kokį Šudopolį ir visose parduotuvėse iš eilės ilgai ir nuobodžiai viską matuotis. Manau jam atsibos sekt, arba galiausiai užmigs kur ant paliktų vyrų suoliuko.
“Ką jūs manote apie vyrą žiūrintį pornografiją?” – hm, gal kad akytes turi?
“Ar esate pakėlus ranką prieš vyrą?” – mhm. Pvz., kai reikia ką pasiekti aukštai ir pan. Nu nuolat kažkaip tos rankos pasikelia.
“Ar būna, kad netyčia sumaišote vardus?” – o tai argi ne tam, kad šito išvengtume, žmonės sugalvojo vieni kitus vadinti visokiais zuikučiais, kačiukais bei saulytėm?
“Mano vyras pas bobas nelaksto. Gal nenormalus?” – normalus, normalus. Ne visiems bobos patinka. Kiti renkasi merginas arba mergaites. Dar kai kurie ir kitus vyrus bei berniukus.
“Kaip susitaikyti su neištikimybe” – o labai susipykot? Kavos gal išgert…
Ir taip toliau. Stebina mane šita planeta. Bet gal gerai, kai yra dar kuo stebėtis.
Amžinos bėdos
tu jau nepyk, Salomėja, bet pabūsiu tas, kuris pakinkuos galvą: “va čia tai geras”.
na patinka man įžvalgos šiame tinklaraštyje, bet neerzindamas autorės, ne visada rašau komentarus (juolab, jei jie neprilygtų temos gilumui).
bet ai, nors ir patiko “išlankstymai”, kaip vyriškos padermės turėčiau nesutikti, jog iš tokių kaip aš “geriau nieko nesitikėt”. kartais tokie kaip aš visai gerų netikėtų dalykų padaro 🙂
Rokai, na nepasikuklink, man tikrai įdomu (kaip tam tikrą kiekį metų interaktyviai stebinčiam žmones internete): kokia tamstos motyvacija komentuojant? Klausiu čia, nes čia dažniausiai sutinku.
Mano žmona siunčia respekt’ą už taiklius pastebėjimus.
Žinai, tu nuostabi 🙂
Labai įdomu man čia buvo skaityt
Jis žaidžia robotą 🙂
Nu geras, ne be reikalo karomenėj “Robotu” vadino.
ne taip jau dažnai – stengiuosi neįkyrėti 🙂
iš pradžių komentuodavau savo tinklaraštį reklamuodamas
vėliau (tu juk vistiek neskaitai teminių) noriu trigrašį įkišti – lyg diskusijoje dalyvauti
aš gi ir irce vis turėdavau ką pasakyti, nors ir ne su manimi žmonės kalba
čia, matyt, būda mana tokia
Bingo! Ačiū už sąžiningą atsakymą.
Aš gal nemandagiai čia leptelsiu, bet takto man visuomet trūko. Klausimas būtų toks: kokia nauda iš nuoširdaus prišikimo? Nuoširdumas – gerai, šikti – taip pat gerai, bet viskam yra vieta ir laikas.
Štai nuoširdūs žmonės lyg ir labiau vertinami, nes tas, kas nuoširdus – kaip taisyklės – geras žmogus. Blogi žmonės nuoširdūs nebūna. Štai aš irgi nuoširdžiai dabar, nors gali atrodyti, kad piktai: Rokai, o tau su galva ar tvarkoj? Nepažystu tavęs kaip žmogaus ir tikrai nenorėčiau niekada susipažinti, nes iš paskutiniojo tavo pasisakymo darau sekančias išvadas: ne itin gudrus tuščiagarbis interneto šūdas (prašau nesivaipyti – aš visiškai nuoširdžiai!). Jei užkliudžiau tas stygas kurias norėjau, dabar turėtum užsigauti ir priimti asmeniškai, bet prieš išvadindamas mane arogantišku bybiu atsakyk sau į klausimą: ar kas nors mėgsta tuos vaikigalius, kurie bruka popierinę reklamą į paštadėžes? Jie bent jau cigaretėm taip ne vogdami užsidirba, tad xuli tu turėtum būt mėgiamas, jei šikinėji, suvoki kad šikinėti ir dar turi … (tai labiau drąsa ar įžūlumas?) viešai prisipažint, kad atėjai čia pašikt?
P.S. Aš tikrai nuoširdus žmogus ir visai nepyksiu, jei šitą mano pasakymą interneto monai ištrins 🙂 Kaip sako mano DD: Faktas!
O aš vertinu sąmoningumą. Nuoširdumas gerai, bet šikime su šypsena aš naudos matau mažai. Visgi jos daugiau, nei šikime be šypsenos, bet mes nutolstame nuo esmės – šikimo. Aš kai buvau jaunas ir gražus, dar ir kvailesnių dalykų dariau (štai gerai pamenu, kaip būdamas ~ trijų metų bandžiau padegti mišką tikslingai). Štai šiokių tokių paralelių jau galime išvesti: “kai buvau jauna(s) ir gražu(s)”.
O trinti nepriimtino turinio komentarus galima dėl daugelio priežasčių. Nesugalvoju, ką turėtum padaryt, kad tave turėčiau pradėt traktuoti kaip Petelnę. Sugalvojau – lobotomiją! 🙂
o gražiai apie mane pakalbėjote 🙂
po to, ką teko perskaityti apie save interneto platybėse iš realių žmonių, tai jūsų kalbos – gėlytės 🙂
jei imti Salomėjos tinklaraštį, tai mane perspėjo iškart po pirmojo įrašo žmonės iš pašalies – toji panelė mnemėgsta belekokio komentaro. tai čia ir komentuoju kai minčių turiu, patinka. ir tai – ne visada.
mano nuoširdus prisipažinimas apie savireklamą labiau skirtas mano paties “bloginimo” pradžiai ir kitiems tinklaraščiams.
ir vistiek nesutiksiu, jog tai buvo šūdo krūva – man galva ne kaklo pratęsimas, tad ir pasakyti turiu ką, ne vien leptelti a la “ei, pažiūrėkit į mane”.
nors kartais, kaip liaudis sako, protas iš paskos eina ir po leptelėjimo nagus graužtis norisi…