Category: Tai ko nėra ir laiškai

Užeik, tik neprinešk purvo man į vidų. Tai ką, Nematomas, jau 35 dienas aš su tavimi nebendravau, į skambučius neatsakiau, po vidinius pasaulius nevedžiojau, nesikalbėjau ir visaip tave ignoravau. Buvau ta šlykšti merga, kuri nė nesumirksėjusi gali pasakyti, kad nematomų draugų nebūna. Aš tokia, noriu kąsti, drėksti ir skaudinti. Visaip. Fiziškai ir morališkai. Taip, Nematomas, net tave noriu išprovokuoti, kad pagaliau pasiųstum mane toli. Kad pagalvotum: “eik velniop” ir niekada nebesugrįžtum. Ir aš nė velnio nesigraužčiau, nesigailėčiau ir niekada neatsiprašinėčiau. Atrodo aš tai darau beveik su kiekvienu, kuris pabando priartėti. Aš piktėju, žiaurėju ir vis labiau užsiveriu. Kai esu viena, galiu leisti sau tą prabangą. Man nereikia vaidinti, kad viskas gerai, nereikia ir slėpti įvairių džiaugsmų priežasčių. Ne, aš ne tokia, kuri nori šveisti stiklinę į sieną… … ir mėgautis žyrančiais stiklais. Ne. Mano pyktis šaltas. Ir šaltyje – aistra ledinė. Būna ir tokia. Žinok, Nematomas Drauge, kad aš nesiteisinsiu, nebandysiu pristaikyti ir jei įsižeisi, tai tik gūžtelėsiu pečiais. Ir klausi manęs, argi tada galiu būti laiminga? O aš į tavo klausimą atsakysiu klausimu: o tai kas yra ta laimė? Spėjau suprasti, kad net meilė nėra laimė. Ir dabar į ją vėl žiūriu, kaip prieš savo pabėgimą. Skeptiškai. Kiekvienam sutiktam aiškinčiau, kad nėra toko dalyko. Ir nutylėčiau, kad vienu metu jau maniau kitaip. Ir dar kartą nutylėčiau, kad gal netgi manau kitaip. Ko dar nori, Nematomas? Kad pasakyčiau, kad esu vieniša? Nesu. Taip, man trūksta apkabinimo prieš naktį. Ir sielą atiduočiau, kad galėčiau prabust šalia mylimo nors dar vieną kartą. Bet šitie norai nekeičia mano ledinės aitros. Aš noriu piešti tik raudonai. Noriu valgyti tik aštriai. Noriu rengtis tik ekstravagantiškai. Noriu būti susivėlusi ir ryškiai dažyti akis. Aš nematau priežasčių, kodėl turėčiau rodyti dėmesį pasauliui bei rūpintis tuo ką jis apie mane mano. Su visa sau skirta kritika aš visada sutinku. Linkčioju galvą. Taip taip, taip ir yra. Ir dar blogiau. Eik, Nematomas. Išgirdai jau pakankamai. Kažkas man čia sakė, kad pasaulį imu atvirumu. Neimu aš jo. Aš jį siunčiu.

Labas,
Tai rašau tau vėl. Skaitai? Skaityk skaityk :).
O ką papasakot? Galiu pasiskųsti sniegu. Bet tai jau padariau. Bet, kai tai dariau tai snigo trumpai ir grąžiai. Kaip sako – ubago kąsniais. O štai šiandien galiu zirst apie tai, kad reikėjo kepurę traukti. Kad mano raudonasis paltukas šlapo, ir šiaip kažkokia nesąmonė… Vo. Pazyziau. Bet šitai gi girdi kiekvieniais metais.
Kas čia dar? Vakar atėjo dėdė įrengti domofono. Klausia jis manęs ar reikia ragelio. Tai ne, nereikia, lakstysiu į pirmą aukštą visų įleidinėt. Toks mano gyvenimo tikslas. Ką čia reiškia… Pakeliui dar porą durų uždegsiu. Turbūt dėl to ir skambinau į jų firmą, kad pasakyčiau, kad man nereikia… O tada sau sėdžiu, bendrauju skaitmeniniu būdu ir girdžiu kaip tas dėdė baisiausiai keikiasi prie durų. Ateinu, klausiu ar kas negerai? Nu… Jo jo, o ką jis galvojo, kad pas mane viskas taip paprasta, kad tik imi laiduką, pro kokią gatavą skylę prakiši… Nė velnio, net kai internetą vedė, patys skylę gręžėsi. Vargo ir šitas dėdė. O t.II, tuo pačiu skaitmeniniu būdu, vis mane kurstė nueit paklaust, ar ne dėdė ir bus tas padegėjas…
O daugiau viskas kaip ir po senovėj. Apsirengt nėra ką, alus tai atsiranda šaldytuve, tai dingsta, yra miego problemų ir tingiu, kaip visada.
Laikykis
Salomėja

Ir tada kai mano vynas kvepėjo džiovintomis slyvomis, namai – auksiniais dažais, o aš dvelkiau citrusiniais vaisiais… … pajaučiau, kad mistiškumas grįžo. Tas. Tas, kuris mano viduje, kuris veda pirmyn, kuris niekada nenori mirti. Kuris nenori būti paneigtas ar nuslopintas. Tas, kuris uždega akis, kaitina širdį, kuris nesupranta, kas yra apatija.
Ir niekas to nepastebės. Nes tai viduje. O išorėje Salomėja visada atrodo rami ir paskendusi mintyse. Bet viduje. Štai regis vakar diena buvo kaip ir visos. Rami, be bendravimo… Su dažais, knygom, filmais bei muzika. Bet kažkokia kitokia. Kažkaip viskas kitaip.
Jaučiuosi lyg įsimylėjusi.

arbata, aistra, Alisa stebuklų šalyje, Amelija, apatija, atsidavimas, ašaros, arogancija, atvirumas, atradimai, alus, abejingumas, baimė, batai, braškės, burtai, cinizmas, chaosas, draugas, debesys, drebulys, eklektika, emocijos, feniksas, geismas, grėsmė, idėjos, įgeidis, iliuzija, ilgesys, jaudulys, jausmai, jaukumas, knygos, katė, kerštas, liepsna, laumė, laiškai, lietus, murakamis, messer chups, moteris, menas, mistika, mizantropija, meilė, miegas, noz dlia frau muller, nusivylimai, neapykanta, netvarka, nežinomybė, nusišnekėjimai, originalumas, pesimizmas, paveikslai, punktualumas, patikimumas, priklausomybė, praradimai, papuošalai, pasitikėjimas, protas, paslaptis, raudona, ragana, reggi, rizika, svajonės, sarkazmas, savišaipa, spyglys, smalsumas, sapnai, švelnumas, šokoladas, tikėjimas, tiesa, troškimas, tyla, ugnis, vienatvė, vynas, zyzimas, žalia, žvaigždė, žodžiai, žvakės.

Savo minčių saugykloje tu rašai „Artimiausi žmonės klausia, kuo gali man padėti. Tikrai niekuo. Aš nieko nieko nenoriu.“. Ir aš nutyliu. Kam ką nors sakyti, rašyti komentarą, jei tu nieko nieko nenori? Po galais, palikime ramybėje tuos, kurie ne šitame pasaulyje. Nesilieskime prie jų visatos. Ir visgi… Visgi gaunu žinutę, kurioje prašai. Paėmei telefoną, sugalvojai kam parašysi, parašei žodžius, išsiuntei ir lauki reakcijos.
Ir ką aš turiu pasakyti? Laikykis, viskas bus gerai, išgyvensim? O jei nebus? O jei bus blogai ir nė velnio neišgyvensim, mirsim viduje ir niekas to nepastebės? Ar galiu meluoti tau? Ar galiu meluoti sau?
O jei trumpam nustotum galvoti ir pradėtum daryti? Ką norėtum daryti jei viskas būtų gerai? Jei vis dar degtų akys ir vidus? Net ne ką norėtum, o reikėtų – ką darytum? Paimk ir padaryk. Tiesiog. Fiziškai. Nenori? O kiek vaikų kiekvieną dieną sako, kad neis į mokyklą, nes nenori? Bet niekas jų neklausia. Šiltai aprengiami, įbrukami priešpiečiai ir žiūrėk jau sėdi mokykliniame suole, o po to šast, žiū ir pamokos baigiasi. Neklausk ar nori. Imk ir daryk. Lyg neturėtum alternatyvos nedaryti.
Juk pasaulyje nieko nėra. Tik tu. Visa kita tik dekoracijos. Jie vaidina savo rolę, stovi tose pačiose stotelėse, valgo tose pačiose kavinėse. Rašo šituos žodžius. Tai tik jų vaidmuo. Ir jie tavęs negelbės tol kol negaus tokio scenarijaus. Gali dėl to nervintis, arba gali nekreipti dėmesio. Ir gali bet kurioje spektaklio vietoje prisijungti. Jis niekada nenutrūksta. Ir bet kurioje pasitraukti…
Sakai suzombėsi? Darysi viską dirbtinai? Na tai kas? Bet kai atgausi save, niekas nebus prarasta: mokslai, darbai, žmonės. Niekas nebus pavogęs tavo dekoracijų.
O atgausi. Nes vidinės būtybės, susivokusios, kad atostogos tęsiasi per ilgai, ims kelti maištą. Ir niekur tu nedingsi.
Beveik girdžiu, kaip imi dainuoti.

Salomėją gali ištikti isterija dėl ne vietoje paliktos gendančios šiukšlės. Net jei tai trumpam trumpam ir tuoj tuoj išnešiu. Tačiau visi kiti netvarkos elementai man nekelia didelių emocijų. Išmėtyti rūbai? Pažerti pieštukai? Krūvos knygų per visą stalą? Lygintuvas viduryje kambario? Popiergaliai? Jei šie dalykai negenda, tegu gyvena, kaip tik nori.
Kaip aš tvarkydavau savo spintą, kai ją turėjau ir kai viskas jau imdavo kristi vos tik ją atidarius? Versdavau gėrį lauk. Pažerdavau ant grindų. Ir vėl gražiai sukraudavau. Užtekdavo tvarkos, kokiai savaitei.
Oi kaip norėčiau visą tai padaryti su mintimis, emocijomis, jasmais – tuo kas viduje. Nes atrodo spintos durys jau neužsidaro. Viskas krenta lauk. Kaip mielai pažerčiau tai va šitame kambaryje. Ant grindų. Tada užsilipčiau ant lovos, tam kad iš aukštai viską apžiūrėčiau.
Va ten baimės, neužtikrintumas, panikos priepoliai ir man visiškai nebereikalingas liūdesys. Tuos sukraučiau į šiukšlių maišus ir tiesiai į konteinerį. Gi niekam neatiduosi, nepadovanosi ir kitur jau nepanaudosi.
O čia mėtosi ilgesys. Cha, turiu net tris vienodus ilgesio vienetus? Čia, kad skalbiant vieną, būtų ką dėvėti? Bet kad numečiau svorio, ir kažkaip nebesižiūri tas ilgesys ant manęs. Kas, kad kiek gaila visus tris vienetus išmesti. Pastatysiu prie konteinerio. Gal pravers kokiam benamiui. Parduos, perdirbs ar susivilks visus.
O čia kyšo aistros ir meilės rankovės. Aha, šitos dvi žiūrisi geriausiai, kai dėvimos kartu. Bet gi aistra, kažkaip susitraukė. Čia po paskutinio skalbimo? Na žinau, kam padovanosiu. Tiks labiau nei man. O sau nusipirksiu naujos. Kai tik žiemos išpardavimai bus. Arba kai algą gausiu, jei tik kur aptiksiu. O meilė? Nebemadinga jau kažkokia, ir aš plaukų spalvą pakeičiau tai nebesižiūri. Bet neišmesiu. Visi dalykai anksčiau ar vėliau grįžta į madą. Tiesa, kiek pasikeitę, bet gal tada norėsiu rankdarbiais užsiimt ir atnaujint.
Nagi nagi, kas čia taip dažnai iš šitos vidinės spintos krito? Pašaipa, su paniekos siūlėmis. Mano mėgstamiausioji. Geros kokybės, niekaip nenusidėvinti ir nenusiskalbianti. Nesiglamžanti ir visada tinkanti. Vintažinė ir su laiku vis vertingesnė. Tave į mieliausių lentyną.
Atvirumas, kaip visada, pusę girndų užima. Kiek čia jo? Kaip kokie džinsai. Nusibosta, bet vistiek įšoki ir jautiesi geriausiai. Priderinus kitus aksesuarus, pavyzdžiui, kandumą, galima susikurti beveik tobulą derinį, su kuriuo visur ir visada.
Štai savivertė manoji tai matosi mažai dėvėta. Tarsi pats nepatogiausias, bet seksualiausias sijonas: žinai, kad gražu, kad tinka, kad visi atsisuks, bet nenešioji, nes prastai jautiesi. Prisiverti, užsivelki, o nieko doro. Bet ir išmesti neišeina. Brangokas daiktas. Keliauja vėl į spintą laukti geresnių laikų.
Bet kaip visada, man nusibosta tvarkytis. Apžiūrėjus ir įvertinus svarbiausius dalykus, visą likusią smulkmę grūdu į atsilaisvinusią lentyną. Sutvarkysiu kada nors vėliau. Arba niekada. Ša, sąžine, nes irgi į konteinerį keliausi.

Labas,
na tai va. Rašau tau vėl. Klausi kas vyko mano gyvenime šį pusmetį.
O jei pasakysiu, kad kažkaip daug visko vyko? Gegužės pabaigoje atostogavome su bbv. Trankėmės po Lietuvą ir skaičiavome dvarus bei piliakalnius. Po to lankėm paskutinius sezono spektaklius, liuobėm alų ir šiaip smagiai gyvenome.
Po to aš paėmiau ir pabėgau. Be jokių paaiškinimų. Nei jam, nei kitiems.
O po to įsimylėjau. Laimingai. Po to tas laimingai modifikavosi į nelabai suprantu laimingai ar ne, bet nebenoriu apie tai galvot. Ir metusi galvojimą bandau gyvent toliau. Ir gyvent linksmai.
Tame tarpe dar piešiau, skaičiau, bloginau, dirbau, na ir visa kita.
Čia buvo viena pusmečio versija.
Ją galiu papasakoti dar kiek kitaip.
Lygiai lygiai prieš pusmetį aš parašiau įrašą (susirask 05.06 dienos ir sužinosi apie ką. palengvinimui galiu pasakyt, kad įrašą galima rasti į paiešką įrašius “aštuoni”). Lygiai tą pačią dieną kažkur irgi gimė tekstas, kuris smarkiai mane paveikė.
Savo minėto įrašo pavadinime, panaudojau begalybės ženklą. Gražiai jis ten derinasi su aštuonetais. Bet jau tada man šmėstelėjo mintis „ begalybė ha ha ha“. Iš kai šmėstelėjo, taip ir nebeapleido.
Ir tada po kelių mėnesių aš pabėgau. Viską palikusi. Į niekur. Kodėl naudoju tą žodį „pabėgau“? Niekas gi nei laikė, nei rišo… Mane kažkaip paveikė mano pačios pasakyta frazė kitam žmogui „ aš keičiuosi. Ir anksčiau ar vėliau jis pats mane paliks. Maximum po poros metų. Ir aš nieko dėl to nedarysiu, nes nenoriu.“. Todėl nelaukiau. Kam tempti, jei nebenori investuoti?
Susiradau gyvenamą plotą. Atgaivinau keletą senų ryšių.
Penktadienį išgirdau, kad pagaliau tampu tokia, kokia buvau mokykloje. O buvau ha ha ha, na buvau :)))). O šeštadienį brolis pasakė, kad sesė normali darosi, kai elgiasi taip kaip nori ir kad išnaudočiau laisvę.
Tai va, po to kai pabėgau, kažkaip tai sugebėjau įklimpti per stipriai įsimylėdama. Aš jau tau tikrai nepasakosiu tos istorijos. Nes ji iš tos mistinės serijos, apie kurią tu nenori klausytis. Ta istorija nei baigėsi, nei nesibaigė. Bet šio to išmokė. Džiaugtis, imti, imti, imti ir kuo mažiau galvoti. Aš dar tikiu, kad pasidžiaugsiu MS.
Per šį pusmetį beveik nematomų popkornų pasiėmusi, kaip kokį filmą galėjau stebėti, kaip išnyksta psiaudo draugai. Ir taip pat kaip išryškėja tie, kurie buvo. Ir kurie gal buvo mane apleidę dėl nuolatinio buvimo su bbv.
Tau žinoma įdomu ir ko aš norėčiau? Na ne taip jau ir mažai. Tu pamatysi. Aš tikrai rasiu su kuo važiuoti į Čekiją gerti alaus.
Ir pamatysi, kad tikrai rasiu kompaniją šuoliui su parašiutu kitą vasarą.
Vienas žmogus jau pažadėjo man padaryti tattoo eskizą pagal mano viziją.
Jei mūsų aliansas savo planus įvykdys tai irgi bus kažkas tokio.
Čia didesni planai (o gal net ne planai, o misijos, vizijos, svajonėlės, norai). Bet kiek dar visokios smulkmės, kuri įprasmina gyvenimą.
Tuo savo laišką ir baigsiu.
Salomėja

-Salomėja, kodėl tu šiandien tokia liūdna?
-Negaliu pasakyti.
-Skauda ką nors?
-Taip, sielą, širdį, mintis – viską.
-Kodėl?
-Negaliu niekam sakyti.
-Bet kodėl?
-Nes tai vaikiška, tai nesuprantama.
-Mes suprasim.
-Ne, niekas nesupras, kodėl aš jaučiuosi tokia įsiskaudinusi.
-Kas tave įskaudino?
-Negaliu pasakyti.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek. Todėl, kad niekada nieko nekaltinu. Tik save ir nieko daugiau. Tik save.
-Pati save skaudini? Kam, kodėl, kaip?
-Skaudinu tikėdama. Negaliu pasakyti kuo.
-Pasakyk.
-Ne.
-Mes tau padėsim. Jau ne kartą padėjom. Mes tavo susikurtos Salomėjos tam ir reikalingos.
-Ne, ne šį kartą.
-Tu mumis nepasitiki?
-Pasitikiu, bet jūs protingos. Sakysit man nesielgti kvailai. Tada sugalvosit ką nors gudraus, kad aš patikėčiau, kad viskas yra gerai.
-Bet juk ir reikia elgtis protingai. O išeitis visada yra.
-Nenoriu.
-Nori žliubti atsisėdusi kamputyje? Vardan ko? Pati suvoki dėl ko? Durna merga tu, ar galvoji dėl ko? Tau ko nors trūksta? Kas nors blogai? Atsimerk tu vieną kartą.
-Nenoriu.
-Na nori tu ar nenori, bet mūsų daugiau. Nustoji žliumbt. Tarkim ši papildoma laisva diena tam ir buvo. Visiems galima padepresuot kartais. Net ir tokiai nuostabiai, puikiai, žaviai ir pačiai protingiausiai Salomėjai, kaip tu. Ir gyvensim toliau, aišku?
-Gerai jau, gerai… bet…
-Jokių bet! Ir tik pirmyn!

Labas,
naujas laiškas, naujas laiškas (kažkodėl mano galvoje visa tai nuskambėjo, kaip “kiaulė voras, kiaulė voras”).
Tai, kad jau skaitai tai raportuoju kaip einasi.
1. Šūdinai. Kažkaip nuobodu. Aš čia apie viską. Bet dzin. Sugalvosiu ką nors. Ne pirmas kartas.
2. Šiandien daug plepėjau raštu. Pirmiausiai priverčiau vargšą DNR apšnekėti man rūpimą žmogų, kurį jis pažįsta/pažinojo, o aš tik norėčiau susipažinti. Tada kitame pokalbyje sužinojau gi, kad labai gerai, kad yra Salomėja, kuri atveda į protą. Šiaip tai aš niekur nieko nevedžioju, jei ką. Nei po protus, nei į protus, nei iš proto. Dar kitame pokalbyje supratau, nu kokių tupų žmonių pastaiko tarp mano pažįstamų (taip, dabar būtinai visi įsižeiskit pamanę, kad čia apie jus). Po to dar kitame sužinojau, kad neturiu jokių vertybių ir nejaučiu atsakomybės. Tada dar vienas žmogas paklausė už ko laikausi. Ir sužinojo, kad ką tik laikiausi už radiatoriaus idant pažiūrėčiau ar šildo. Ir ne. Nešildo dar. Tai kartu pasvarstėm, kaip čia taip. O per visą dieną buvo dar keli ilgesni pokalbiai. Kas keisčiausia, nepaisant lyrinio nukrypimo maigant ankstesniame įraše minėtą žaislą, nudirbau daug. Turbūt kuo daugiau veiki, tuo daugiau ir padarai.
3. Šiandien taip pat daug plepėjau telefonu (!!!). Kartais užtenka tiesiog išsiskirti, kad atsirastų apie ką papliurpt. Juk mano būsimas buvęs vyras yra vienas iš trijų vip sąraše. O su to sąrašo nariais aš galiu kalbėti negalvodama o dieve, kaip aš nekenčiu kalbėti telefonu, kaip NEEEEEKEEEEENČIU!!!!. Pradėjo nuo “klausyk, gal gali raktą grąžint, noriu duot naujai kambariokei?”, o pokalbis užsitęsė 41 min. Spėjau pusę naujo paveikslo nuspalvinti. Ko gero pirmą syk per porą metų toks ilgas pliurpimas mobiliaku:)
4. Tai va. Kadangi esu nekalbi labai, tai taip gaunasi, kad mėnesio pabaigoje reikia išnaudoti žodžių limitą. Bo į kitą mėnesį nepersikelia. Tai ir stengiuosi. Neturi gi geras daiktas veltui nueit.
5. Dabar gi rašant tau šį laišką, mielasis kompas pakibo, parodė man viską labai gražios rožinės spalvos, tada juodos ir išsijungė. Nu jau ne, taip nieko nebus, įjungiau atgal. Sėdžiu, galvoju… o man kas, dar daugiau nei du metai garantijos. Jis jau kurį laiką keistokokai elgiasi. Ir tą keistą elgesį (iki šio pakibimo) aš apskundžiau trečiame punkte vykusiame pokalbyje. Man sakė, kad tik nedaužyčiau, kaip senojo pc, o visa kita dzin – pataisoma. Tai gal tikiu. Ale nenoriu savo mylimo raudonojo niekam net laikinai atiduot. Dar nuskriaus.
Taigi va. Va taip va ir gyvenam. Ir dar biški kitaip, bet nepasakosiu 😛
Salomėja

Labas,
štai tau vėl skaitai mano naują laišką. Žinau, kad džiaugiesi, kad ir ką aš beparašyčiau – mano žodžių tu lauki, o tylos bijai. Žinau. Aš kiekvieną dieną nusprendžiu tylėti. Tiesiog tylėti. Gal kiek kerštingai užsičiaupti: nebenusišnekėti, nebelieti neapykantos žmonėms, nebesiuntinėti, nebesišaipyti, nebezyzti, nebesigirti, nebeprašyti, nebegirti, nebepasakoti. Tylėti. Sakiau kerštingai? Atsiimu žodžius. Tiesiog tylėti ir nelaukti ar kas nors tai pastebės. Visumoje triukšmų vieno balso neturėtų niekas pasigesti. O jei dar pati sukurčiau triukšmuką chaosėlį nukreipiantį dėmesio nuo tylos? Nelaukti nieko, o iš tiesų nutilti. Negalvoti, kad štai dar viena diena, kai nepasigedai laiško, žodžių ir minčių. Ir dar viena. Po to dar. Visiškai negalvoti. O nuoširdžiai tylėti. Su ta mintimi prabundu kas rytą ir suprantu, kad aš taip ir darau. Tyliu, nors labai noriu pasakyti. Tyliu, nors labai noriu išlieti. Tyliu, nors ir skauda. Tą tylą užpildau visokiomis beprasmybėmis skirtomis man pačiai. Kad nespengtų…
Štai tu moki tylėti. Tavo sukurta tyla tiesiog veda iš proto. Triukšmauju, klausausi muzikos, skaitau, svajoju, net skambinu kam nors. O tavoji tyla prasimuša pro viską. Kažkoks paradoksas, bet tegali galvot apie vieną – o dieve, kaip nepakenčiamai tylu. Tada griebiesi kvailų priemonių, verčiančių tave išleisti nors kažkokį garsą. Ir kaip tada džiaugiesi. Stengiesi nepaleisti net aido. Klausytis iki paskutinio lašo. O aš noriu dalintis. Ir žinai ką, priimti svetimus skausmus aš daug geriau moku nei džiaugsmus.
O apie ką aš čia? Taigi čia laiškas, kuriame turiu papasakoti, kaip man sekasi (ir nuo šitos dalies prasideda to nukreipiančio chaosėlio kūrimas). O sekasi man visaip. Ant stalo guli naujas piešinys. Mėlynas (??!!!!???) katinas, geltoname (!!!????) fone. Ir taip ciniškai ciniškai, bjauriai bjauriai šypsosi bei varto akis. Nenupieštų paveikslų galerijoje atsirado jo raudonas antrininkas žaliame fone. Nes pirminė idėja buvo tokia. Kadangi savaitgalį pamenu miglotai (raganystės vargina), tai nežinau, kaip ta mėlyna ir geltona atsirado.
O dar, o dar man labai patinka tas pokytis, kad knygos mano namuose dauginasi greičiau nei spėju skaityti. Lyg šiol viskas buvo priešingai. Suskaičiavau 17 neskaitytų knygų. Ir visos mano! Šiandien parsinešiau “egzorcistą”. Ką aš kalta, kad peršoko iš lentynos “gera kaina” į mano rankas? Tai negi atgal dėsi? Bus pasigąsdinimui prieš miegą.
Tai gal jau ir baigsiu, o tai ir taip tas laiškas kažkoks ne toks išėjo.
Tavo Salomėja